VILNIAUS MŪRAI IR VEIDAI

 

Vilniaus istorija prasideda ant ledynmečio sustumdytų kalvų, kurios mena gyventojus, įsikūrusius čia neolito laikais (paskutinėje akmens amžiaus dalyje)  šis faktas buvo patvirtintas 1976 m. archeologams kasinėjant dar neatstatyto Senojo arsenalo mūrus. 

Pirmoji medinė Vilniaus pilis buvo pastatyta jau pagoniškais Lietuvos amžiais, maždaug prieš 1000 metų, ant vieno iš Šventaragio slėnio kalnų. Būtent čia, jo papėdėje, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) laikais bus pastatytas Senasis arsenalas – ginklų namai. Tačiau Lietuvos sostinė Vilnius išgarsėjo tik viduramžiais  1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas Vilnių paminėjo savo laiškuose, kviesdamas atvykti pirklius iš Europos, tada žinia apie šį miestą lyg geležinio vilko kauksmas pasklido po Europą. 

Iki šių dienų Vilniaus senamiestis išlaikė viduramžių miestams būdingą struktūrą ir planą – gatvelės tarsi spinduliai tolsta nuo pagrindinės piliavietės ir miestą dalija į netaisyklingus kvartalus. Miesto pastatai liudija gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo laikotarpius apimančią istoriją. Vilniaus Senasis Arsenalas buvo pastatytas Renesanso epochoje  tai atskleidžia pastato architektūros stilius. Ne vieną amžių čia buvo laikomi ginklai, pastatas atlaikė nemažai mūšių ir griovimų, o stipriausiai buvo apgriautas jau 20 a., per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. 1987 m. atstatytame pastate įsikūrė Taikomosios dailės ir dizaino muziejus.
Edukacinio užsiėmimo metu su senoviniais Vilniaus vaizdais susipažinsime archeologinėje muziejaus vaizdo ekspozicijoje, o praktinėje dalyje kursime šio miesto atvaizdą pagal autentiškus senovės dailininkų piešinius.

Dabar peržiūrėkite filmuką

 

Atidžiai susipažinkite  su pateiktomis senojo Vilniaus iliustracijomis. Vėliau jomis pasinaudosite kurdami viduramžių Vilniaus vaizdus

 

 

Vilniaus pilys, XIII a., S. Lasavicko rekonstrukcija

 

 

Vilniaus pilys, XIII a., S. Lasavicko rekonstrukcija

 

 

Vilniaus slėnis su Naujuoju arsenalu, XVII a. Nacionalinis muziejus
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

 

 

Vilniaus gotika, S. Lasavicko rekonstrukcija

 

 

Vilnius, 1785. P. Smuglevičius

 

 

Aukštutinė ir Žemutinė pilys iš pietų pusės, 1785. P. Smuglevičius.
Krokuvos nacionalinis muziejus

 

Senasis Arsenalas ir Aukštutinė pilis, 1785. P. Smuglevičius.
Krokuvos nacionalinis muziejus

 

 

Aukštutinė ir Žemutinė pilys, apie XIII a. vid. Pagal N. Kitkausko
rekonstrukciją dailininkas A. Vaičekauskas, 2009

 

 

Žemutinė ir Aukštutinė pilys, apie XVII a. pr. Pagal N. Kitkausko
rekonstrukciją dailininkas A. Vaičekauskas,
2011. LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejus

 

 

Žemutinė ir Aukštutinė pilys, apie XV a. pr. Pagal N. Kitkausko
rekonstrukciją dailininkas A. Vaičekauskas, 2010.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejus

 

 

Vilniaus pilių komplekso retrospekcinis maketas. R. Abramauskienė.
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

 

 

Chodkevičių rūmų ansamblis stovi Vilniaus senamiesčio centre, Didžiojoje gatvėje, netoli Rotušės aikštės. Rūmai kelis kartus perstatyti po ištikusių gaisrų ir karų. Po paskutinės rekonstrukcijos rūmų architektūra įgavo vėlyvojo klasicizmo formas.
Daugiau negu tris šimtmečius rūmuose gyveno didikų Chodkevičių kartos. Chodkevičiai – viena žymiausių ir įtakingiausių gudų kilmės Lietuvos didikų giminių. Jie garsėjo kaip sumanūs ir narsūs karvedžiai bei diplomatai, ištikimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesų gynėjai.
Chodkevičių rūmai 1600 m. išgarsėjo ginkluotu susirėmimu su Radvilomis dėl paskutinės Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės kraičio. Rūmuose įsitvirtino ir savo šalininkų kariuomenę sutelkė tuometis Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius. Teigiama, kad konflikto metu Chodkevičių ir Radvilų rūmuose įsitvirtinę kariai šaudė net iš artilerijos pabūklų...
XIX a. didikai rūmus pardavė. Čia buvo įsikūrusi Medicinos-chirurgijos akademija, Vilniaus švietimo apygardos kanceliarija. 1919 m. Chodkevičių rūmai atiduoti atkurtam Vilniaus universitetui. Karo, tarpukario ir pokario metais čia gyveno universiteto profesoriai, sovietiniu laikotarpiu veikė ir vaistinė, batų parduotuvė.
Nuo 1994 m. Chodkevičių rūmai priklauso Lietuvos dailės muziejui. Vakarų korpuse veikia Vilniaus paveikslų galerija. Kituose korpusuose įsikūrė Lietuvos dailės muziejaus administracija, biblioteka, archyvas, dailės kūrinių saugyklos.
Vilniaus paveikslų galerijoje galime pamatyti daug nutapytų įžymių asmenybių portretų. Ne vieno šių asmenų gyvenimas susijęs su Vilniaus miestu, jo istorija. Susipažinsime su jų portretais ir trumpomis biografijomis. Medžiagą perprasti padės testai.

 

 


Chodkevičių rūmų (Vilniaus paveikslų galerijos) kiemas
Dailininkas Vytautas Gabriūnas

 

 

Jonas Karolis Chodkevičius. 1560–1621


Jonas Karolis Chodkevičius – vienas žymiausių to meto Europos karvedžių, dalyvavęs karinėse kampanijose prieš Maskvą, Turkiją, Švediją. Žymiausias šio karvedžio mūšis įvyko 1605 m. ties Salaspiliu (dabartinė Latvijos teritorija, netoli Rygos), kur jis su 3,8 tūkst. karių nugalėjo 14 tūkst. Švedijos kariuomenę, vadovaujamą paties Švedijos karaliaus Karolio IX. Salaspilio mūšis J. K. Chodkevičių išgarsino visoje Europoje. Po mūšio jis gavo Lietuvos didžiojo etmono titulą, buvo iškilmingai sutiktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje. Po pergalės sulaukė sveikinimų iš popiežiaus, Šventosios Romos imperatoriaus, Anglijos karaliaus ir net iš Osmanų imperijos sultono bei Persijos šacho. Šiam karvedžiui buvo pavykę užimti ir Maskvą. 1616 m. jis tapo Vilniaus vaivada. Mirė nuo žaizdų prie mūšio lauko Ukrainoje, gindamas Chotyno tvirtovę nuo turkų ir Krymo totorių. J. K. Chodkevičių ir jo žygius šlovino Petras Skarga, Motiejus Sarbievijus ir vėlesni autoriai.

 


Jonas Karolis Chodkevičius. 1560–1621
Nežinomo XVII a. pirmosios pusės dailininko portretas

 

 

Mykolas Kazimieras Pacas. 1624–1682


Mykolas Kazimieras Pacas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas. Abiejų Tautų Respublikoje įvedė kariuomenės vidaus gyvenimo taisykles: patvirtino Statutą, karo teismų taisykles. Tapęs Vilniaus vaivada, įgijo didžiulę politinę įtaką. Savo pajamas skyrė Vilniui įtvirtinti, padėjo arsenalą aprūpinti pabūklais. M. K. Pacas taip pat buvo didelis Katalikų bažnyčios rėmėjas, menų mecenatas. Pažymėdamas Vilniaus išvadavimą iš maskvėnų ir savo paties išsigelbėjimą nuo sukilusių kareivių, sumanė Antakalnyje pastatyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčią ir Laterano kanauninkų vienuolyną. Bažnyčia pradėta statyti 1668 m., o baigta dekoruoti praėjus 22 metams po jo mirties.
M. K. Pacas išgarsėjo kaip geras karvedys – Kurše kelis kartus sumušė Švedijos kariuomenę, laimėjo mūšį su Rusija prie Šklovo, iškovojo pergalę prieš turkus prie Dniestro ties Chotynu. Apie pastarąją pergalę iki šiol liudija du būgnai, atimti iš turkų ir padovanoti Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai. M. K. Pacas karo stovyklose praleisdavo daugiau laiko nei patogiose rezidencijose. Apie šį karvedį buvo sakoma, kad jis turįs daugiau pergalių negu metų.
M. K. Pacas buvo nevedęs, garsėjo pamaldumu, dosniai dalijo išmaldą. Jis prašė surengti kuklias laidotuves ir palaidoti jį po bažnyčios slenksčiu su lotynišku įrašu „Čia guli nusidėjėlis“. Apie šio karo vado šventumą byloja keistas įvykis – XIX a. pradžioje remontuojant Šv. Petro ir Povilo bažnyčią netyčia atrastas karstas su jo kūnu, o jį atidarius kūnas rastas nesuiręs, net liežuvis buvęs rausvas. O negendantis kūnas tuo metu buvo laikomas šventumo požymiu.

 


Mykolas Kazimieras Pacas. 1624–1682
Nežinomo XVII a. dailininko portretas

 

 

Elžbieta Oginskytė-Puzinienė. 1700–1767

 

 

Kunigaikštytė Elžbieta Oginskytė – viena iš nedaugelio to meto moterų, kurios domėjosi tiksliaisiais mokslais ir astronomija. Jos rūmuose buvo atliekami astronominiai stebėjimai. E. Oginskytė yra Vilniaus observatorijos fundatorė, dosniai aukojusi jos statybai, skyrusi pinigų astronominiams prietaisams įsigyti. Observatorijos architektas Tomas Žebrauskas savo dienoraštyje rašė, kad atvykusi į akademijos aulą ji domėjosi elektros mašinos, oro siurblio ir kitomis eksperimentinės fizikos paslaptimis.
E. M. Oginskytė-Puzinienė buvo palaidota Vilniuje. Ta proga jai buvo sukurta panegirika, kurioje astronomijos mūza Uranija bylojo: „Pastatei man bokštą, irgi salę kuo puikiausią.“ Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ E. Oginskytę-Puzinienę minėjo kaip „išmintingą ir turtingą Ponią“.

 


Elžbieta Oginskytė-Puzinienė. 1700–1767
Dailininkas Ignotas Egenfelderis,
kilęs iš Silezijos; nuo 1751 m. iki mirties dirbęs Vilniuje

 

 

Martynas Počobutas. 1728–1810

 

 

Martynas Počobutas buvo matematikas, astronomas, švietėjas. Gimė netoli Gardino, bajorų šeimoje. Įstojo į Jėzuitų ordiną. Vilniaus ir Prahos universitetuose studijavo graikų ir lotynų kalbas, matematiką. Studijavo ir astronomiją, praktikavosi Marselio, Avinjono ir kitose Vakarų observatorijose, dėstė Vilniaus universitete. Nuo 1764 m. profesorius ir observatorijos direktorius, vėliau rektorius, pertvarkęs Jėzuitų akademiją į Lietuvos vyriausiąją mokyklą. Rėmė 1794–1795 m. sukilimą. Mirė Daugpilyje, jėzuitų vienuolyne.
M. Počobutas – vienas žymiausių XVIII a. astronomų, stebėjęs Vilniuje Saulės ir Mėnulio užtemimus, kometas; viename straipsnyje paneigė prietarus apie kometas. Atrado naują žvaigždyną ir, siekdamas valdovo palankumo, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio garbei pavadino jį Poniatovskio Tauru (Taurus Poniatovski), mat tauras buvo vaizduojamas valdovo herbe. Už tai gavo karaliaus astronomo titulą. Laikomas vienu iš asteroidų Paladės, Cereros ir Junonos atradėjų.
M. Počobuto rūpesčiu pagal Martyno Knakfuso projektą buvo baigta statyti Vilniaus observatorija. Senatvėje dėl didelių kojų skausmų mokslininkas dangų tyrinėjo atsigulęs ant žemės. Buvo Londono karališkosios mokslo draugijos narys, Paryžiaus mokslų akademijos narys korespondentas. M. Počobuto vardo kiemelis yra Vilniaus universitete, jo atminimas įamžintas ir nematomojoje Mėnulio pusėje – M. Počobuto vardu pavadintas 195 km skersmens krateris.

 


Martynas Počobutas. 1728–1810
Dailininkas Juozapas Oleškevičius. 1810

 

 

Mykolas Kleopas Oginskis. 1765–1833

 

 

Vienas ryškiausių Oginskių giminės atstovų – kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis. Būdamas labai jaunas – 21 metų – tapo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nariu. Talentinga, plataus akiračio, disciplinuota, lengvai bendraujanti asmenybė. Savo gyvenimo credo „Tarnauti Tėvynei!“ ištarė būdamas vos ketverių metų, kai paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas jo paklausė, ką norįs veikti suaugęs. Lemiamą įtaką kunigaikščio ugdymui padarė mokytojas Žanas Rolis, įskiepijęs jam humanizmo principus, įdiegęs nuolatinį savišvietos poreikį. Paauglystės metais M. K. Oginskis mokėsi ir dirbo po 14–16 valandų per dieną. Skaitė lotynų ir prancūzų kalbomis, mokėsi kartografijos, istorijos, teisės. Dvasinę atgaivą jam teikė menų studijos ir muzikavimas.
M. K. Oginskis buvo įtakingas derybininkas, diplomatas, tapo paskutiniu LDK iždininku. Deja, valstybės  išgelbėti nepavyko, Lietuva išnyko iš to meto politinių žemėlapių. Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, sukilimą numalšinus emigravo, prisidengęs svetima pavarde. Jo žingsnius sekė Rusijos šnipai, tačiau M. K. Oginskio polonezai skambėjo ne tik Europoje, bet ir Rusijos aukštuomenės rūmuose.
1802 m. Rusijos sostą užėmus carui Aleksandrui I, M. K. Oginskis pakviestas grįžti. Tapo Rusijos valstybės senatoriumi, siekė atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šiam sumanymui žlugus, nusprendė iš Tėvynės visam laikui išvykti  į Italiją. Ta proga sukurtas ir jo garsusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.
Mykolas Kleopas Oginskis palaidotas Florencijos katedroje, šalia garsaus dailininko Mikelandželo.

 

 

Mykolas Kleopas Oginskis. 1765–1833
Dailininkas Fransua Ksavjė Fabras