Sveiki, malonu jus matyti svečiuose. Klausiate, kur mes esame? Tai Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje.
Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje fasadas.
Kristinos Jokubavičienės nuotr.
Galerija įsikūrusi gražioje Liepų gatvėje, keturiuose į vieną kompleksą sujungtuose XX a. pradžios pastatuose (Liepų g. 33, Klaipėda). Ekspozicinis galerijos plotas yra apie 1700 kvadratinių metrų, čia vienu metu rodoma beveik 2000 kūrinių.
Svarbiausia galerijos dalis yra tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio (1880–1965) nuolatinė kūrybos ekspozicija. Iš Mažosios Lietuvos kilęs dailininkas po Pirmojo pasaulinio karo išgarsėjo Vokietijoje, po Antrojo – sulaukė pripažinimo Pietų Afrikoje.
Todėl galerijoje daugiausia dėmesio skiriama dailės kūriniams, susijusiems su Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto, pamario ir pajūrio dailės paveldu.
Prano Domšaičio kūrybos ekspozicija
Prano Domšaičio kūryba pristatoma internetinėje platformoje „Google menas ir kultūra“ (Google Arts and Culture).
Nuo 2014 m. Prano Domšaičio galerijoje veikia ilgalaikė paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje“. Parodoje eksponuojama XIX a.–XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika iš klaipėdiečio kolekcininko Aleksandro Popovo rinkinio. Lankytojams paroda labai patinka – paveikslai ir grafikos darbai atskleidžia Nidos dailininkų kolonijos istoriją.
Parodos „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje“ fragmentas. Vaidės Gaudiešiūtės nuotr.
Dailės muziejus yra tikrai stebuklinga vieta. Jame eksponuojami meno kūriniai gali mus perkelti į kitą erdvėlaikį... Dar kartą gerai apsižvalgykime. Kur mes esame? Ką vaizduoja tie spalvingi paveikslai?
Teisingai, mes jau Kuršių nerijoje, siauroje smėlio juostoje tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Nesate čia buvę? Kol aplankysite ir savo akimis pamatysite unikalią Kuršių nerijos gamtą, mes jums papasakosime įkvepiančią istoriją.
Pradėkime iš pradžių...
Bruno Bielefeld. Kurėnas prie Didžiosios kopos. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Seniai seniai, apie 1830 m., netoli Paryžiaus, Barbizono kaime, Fontenblo miško pakraštyje, susibūrė keli prancūzų tapytojai realistai, paprastos ir natūralios gamtos gerbėjai. Jie tapė gamtą jos negražindami.
Barbizono dailininkų patirtis drobėse perteikiant regimuosius įspūdžius rengė dirvą impresionistams ir plenerinei tapybai. Bendraminčių sambūris į dailės istoriją įėjo Barbizono mokyklos vardu ir tapo pirmuoju dailininkų kūrybos centru Europoje. Tik XIX a. pabaigoje tokie susibūrimai buvo pavadinti dailininkų kolonijomis.
Mažesni ar didesni laikini dailininkų sambūriai kaimiškose vietovėse XIX a. antros pusės Europoje ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Kodėl?
Daugeliui menininkų nepatiko sparčiai augantys, triukšmingi miestai. Dailininkai ieškojo ypatingų vietų kūrybai – toli nuo civilizacijos, paprastos gamtos apsuptyje.
XIX a. 10 dešimtmetyje pirmoji Vokietijoje dailininkų kolonija įsikūrė Vorpsvėdės kaimelyje, netoli Brėmeno. Netrukus dailininkai pasirodė dar trijose Šiaurės Vokietijos vietovėse prie Baltijos jūros – Arenshope, Švane ir Hidenzėje.
Panašiai įvykiai klostėsi ir kitose šalyse. Europos dailininkų kolonijų asociacijos „EuroArt“ duomenimis, nuo Barbizono mokyklos laikų iki XX a. vidurio Europos šalyse veikė daugiau kaip 130 įvairaus dydžio dailininkų kūrybos centrų ar kolonijų.
Dailininkai būrėsi į kolonijas nuošaliose, toli nuo didelių miestų triukšmo esančiose vietovėse. Kokią vaizdingą Lietuvos vietą pasiūlytumėte dailininkų kolonijai šiandien? Gal ji yra netoli jūsų namų? Gal ten jau vyksta dailininkų plenerai?
Tai tapybiškas peizažas, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės.
Enstas Mollenhaueris
Pabuvojęs Kuršių nerijoje, vokiečių filosofas, valstybės veikėjas Wilhelmas von Humboldtas 1809 m. rašė:
Kuršių nerija tokia įstabi, kad ją būtina pamatyti kaip Ispaniją ir Italiją, kitaip siela ilgėsis praradus tokį stebuklingą vaizdą.
Pirmieji Kuršių nerijos gamtos unikalumą ir grožį atrado ir įvertino keliautojai bei rašytojai.
Karaliaučiaus dailės akademijos (vok. Königsberg, dab. Kaliningradas, veikė 1845–1945) profesoriai ir studentai šį „stebuklingą vaizdą“ atrado XIX a. viduryje. Akademijos dėstytojai kiekvieną vasarą kartu su mokiniais vykdavo į Kuršių neriją tapyti plenere (pranc. plein air – atviras oras), tai yra po atviru dangumi.
Pranas Domšaitis. Kuršių nerija. Drobė, aliejus. LDM.
XIX a. pabaigoje dailininkai pradėjo burtis ir Nidoje.
Tuo metu tai buvo nuošalus, varganas žvejų kaimelis.
Daniel Staschus. Žvejų kaimelis. Spalvotas medžio raižinys. A. Popovo rinkinys.
Legendinė Nidos dailininkų kolonijos pradžia: tapytojas animalistas Heinrichas Krügeris (1861–1901) apie 1888 m. pasikvietė Akademijos studentus Ernstą Bischoffą-Culmą (1870–1917) ir Eduardą Andersoną (1873–1947). Kelionė kopomis nuo Rasytės (vok. Rossitten, dab. Rybačyj, Kaliningrado sritis) iki Nidos jauniems menininkams paliko didžiulį įspūdį.
Michael Mathias Kiefer. Kopos prie Rasytės. 1941. Kartonas, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Tapytojas E. Bischoffas-Culmas kartu su H. Krügeriu, E. Andersonu, Friedrichu Behrendtu (1863–1946), Hansu Beppo Borschke, Robertu Gleichu(1859–1912) ir literatu Waltheriu Heymannu (1882–1915) sudarė ankstyvąjį Nidos dailininkų kolonijos branduolį.
XIX a. pabaigoje juos visus jungė vėlyvojo romantizmo idėjos, plenerinio realizmo dvasia ir meilė Kuršių nerijos gamtai. Beveik visi pirmieji kolonijos dalyviai buvo arba gimę Rytų Prūsijoje, arba mokėsi ar dėstė Karaliaučiaus dailės akademijoje.
Ernst Bischoff-Culm. Jauna pora pakeliui į bažnyčią. Apie 1904. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Jei šiandien norėtumėte pakartoti dailininkų kelionę nuo Nidos iki Rasytės, tektų kirsti Lietuvos–Rusijos sieną. 1888 m. dailininkai keliavo per gyvenvietes, kurios priklausė vienai šaliai. Kokiai valstybei XIX a. pabaigoje priklausė Kuršių nerija?
Dar vienas pavyzdys. 1905 m. tapytojas Hansas Kallmeyeris, keliaudamas pėsčiomis nuo Nidos iki Juodkrantės, pirmą kartą pamatė briedį. Ar žinote, kiek kilometrų skiria šias gyvenvietes? Kaip manote, per kiek laiko šį maršrutą įveiktumėte pėsčiomis?
Kolonijai priklausę dailininkai pamėgo rytinėje Nidos dalyje, Skruzdynėje, ant marių kranto, 1867 m. įkurtą Hermano Blodės (Hermann Blode) viešbutį.
Spingsint mažoms žibalinėms lemputėms H. Blodės viešbučio „menininkų verandoje“ būdavo diskutuojama apie dideles meno problemas.
Svetingas viešbučio šeimininkas H. Blodė (1862–1934) mėgo bendrauti su menininkais. Iš stokojančių ar netikėtai nakvynei ir maistui pinigų pristigusių kolonistų jis mielai priimdavo paveikslus. Neretai patys dailininkai tiesiog dovanodavo kūrinius meiliai „tėtušiu Blode“ vadinamam šeimininkui.
Taip viešbutyje pamažu kaupėsi išskirtinė tapybos kolekcija – žvelgdami į senas nuotraukas, matome paveikslais tirštai nukabinėtas viešbučio patalpų sienas.
Hermanno Blodės viešbučio veranda. Nida, apie 1930. Reprodukuota iš „Šviesa ir erdvė, vanduo ir saulė“. Žvilgsnis į Nidos dailininkų koloniją, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2018.
Kolekcija, kurioje buvo ir impresionistų, ir ekspresionistų paveikslų, buvo sunaikinta ir pražuvo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.
Iš buvusio H. Blodės viešbučio komplekso išlikusiame raudonų plytų ūkiniame pastate šiandien veikia nedidelis muziejus.
Muziejų įrengė ir senosiose Nidos žvejų kapinaitėse esantį H. Blodės kapą atkūrė Nidos dailininkų kolonijos puoselėtojo, tapytojo Ernsto Mollenhauerio (1892–1963) duktė ir H. Blodės anūkė Maja Ehlermann-Mollenhauer (1925–2012).
Hermanno Blodės muziejus Nidoje. Aivaro Motuzos nuotr.
XXI a. pradžioje į Kuršių neriją važiuojame automobiliu, autobusu, dviračiu, vasarą plaukiame laivu iš Klaipėdos arba Drevernos. XX a. pradžioje šis kelias nebuvo toks paprastas ir patogus.
Prisiminkime, kaip į Nidą 1909 m. pirmą kartą keliavo žymus vokiečių tapytojas ekspresionistas Maxas Pechsteinas (1881–1955), vėliau prisidėjęs prie Nidos dailininkų kolonijos garsinimo. M. Pechsteinas parodoje Berlyne pamatė E. Bischoffo-Culmo tapytus Nidos peizažus ir nusprendė savo akimis pamatyti tą stebuklų žemę:
Berlyne niekas negalėjo man pasakyti, kaip ten nuvykti. Taip pat ir Karaliaučiuje, į kurį pirmiausia patekau. Galų gale man patarė važiuoti į Tilžę ir iš ten – į Nidą. (...) Tai išėjo į gerą, aš aplankiau Nemuno deltą. Tilžėje sužinojau, kad vienintelis ratais varomas senutėlis garlaivis plaukia per Kuršių marias ten ir atgal vieną kartą per savaitę.
Bet aš pavėlavau ir laivas jau buvo išplaukęs. Gavau patarimą pasiekti Kuršių neriją iš Šilutės – čia kas savaitę vyksta turgūs, į kuriuos Nidos žvejai atplaukia apsipirkti. Atvykęs į Šilutę ir laukdamas turgaus dienos, tyrinėjau miestelio apylinkes.
Turgaus dieną susitariau su kurėno savininku, kuris pažadėjo mane perkelti savuoju laivu. Jis buvo pripirkęs gėrybių tikriausiai visam žvejų kaimeliui – saugiai laivo denyje pritvirtintose dėžėse kriuksėjo paršeliai, kudakavo vištos. Jauna telyčaitė nerimastingai žvalgėsi iš siūbuojančio laivo ir trypė nagomis. Aš jaučiausi kaip vilčių kupinas atradėjas, keliaujantis į naują žemę.
Fritz Janowski. Kurėnai Kuršių nerijoje. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
O kaip atrodytų jūsų kelionė į Nidą? Kokias transporto priemones pasirinktumėte?
Paskaičiuokite, kiek kilometrų yra nuo jūsų namų iki Nidos.
Kiek laiko truks jūsų kelionė?
Nidą buvo pamėgęs ir žymiausias jos svečias – rašytojas, Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas (1875–1955):
Kiekvieną popietę, jei tik oras bent kiek palankus, matome išplaukiant mažą burlaivių flotilę. Jie žvejoja vien tik naktimis, o grįžta rytais vežini sugautomis lydekomis, sterkais. Plekšnės ir unguriai į marias atplaukia iš Baltijos. Žvejų žmonos atvažiuoja vyrų pasitikti ir laimikio paimti tokiais vežimėliais...
Fritz Burmann. Moterys kopose.1942. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Kuršių nerijoje menininkų žvilgsnius traukė daugybė keistų dalykų.
Iš didmiesčių atvykusius kūrėjus stebino nesuprantama kuršininkų kalba šnekančių žmonių archajinė aplinka ir gyvenimo būdas, grubūs žvejų tipažai, jų apranga, į smėlį smengantys nameliai su švendrėmis klotais sunkiais stogais, plokščiadugnės burvaltės – kurėnai, išdidžiai iškėlę vėtrungėmis papuoštus stiebus, taip pat gilus vietos gyventojų religingumas.
Fritz Kempe. Gyvenvietė kopose. Popierius, litografija. A. Popovo rinkinys.
Ypatingą įspūdį darė su giesmėmis per kaimelį į pamaldas traukiantys vyrai ir moterys, apsivilkę iš skrynių ištrauktus šventadienio drabužius. Šie nebuvo prabangūs, bet dėvimi kažkaip ypatingai, su rūsčiu orumu, tapdavo paslaptingais neužmatomos praeities reliktais.
Tokie pat priešistorinės būties ženklai atrodė ir žvejų kapinaitėse stovėję mediniai antkapiniai paminklai – krikštai.
1975 m. originalių formų medinius krikštus senosiose Nidos kapinėse restauravo tautodailininkas, Nidos menininkas Eduardas Jonušas (1932–2014). Krikštai sustatyti kapinių pakraštyje.
Berthold Genzmer. Nidos kapinės. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Galvijus ir šieną čia gabendavo laivais – tai buvo senas susisiekimo būdas tarp Kuršių nerijos ir kitame marių krante esančių kaimų, gyvenviečių, gyvulių ganymo ir šienavimo plotų, bet atvykėliams tai buvo neįprasta, nematyta.
Otilie Ehlers-Kollwitz. Valtys su šienu Pilkopoje. Popierius, medžio raižinys. A. Popovo rinkinys.
Žvelgdami į B. Genzmerio paveikslą, nupieškite kelis krikštus.
Ankstyvuoju Nidos dailininkų kolonijos laikotarpiu, XIX a. pabaigoje, dailininkų kūryboje vyravo impresionizmas.
Impresionizmas susiformavo XIX a. antrojoje pusėje Prancūzijoje kaip judėjimas prieš tradicinį akademizmą ir natūralizmą. 1874 m. Paryžiuje įvyko pirmoji impresionistų paroda. Tapytojai impresionistai naudojo grynas spalvas, laisvus, smulkius potėpius, spalvotus šešėlius. Vyravo plenerinė tapyba ir peizažo žanras. Didelį dėmesį impresionistai skyrė apšvietimo kitimui, saulės šviesos atspindžiams, vandens paviršiaus raibuliavimui vaizduoti, momento nuotaikai perteikti.
Ryškiausias impresionistų atstovas Nidoje buvo E. Bischoffas-Culmas. Jis mėgo tapyti vietinius žmones kopų, marių, dangaus fone.
Negalima nepaminėti animalistinio žanro atstovo, briedžių tapytojo Hanso Kallmeyerio (1882–1961), taip pat F. Behrendto ir Carlo Knaufo (1893–1944).
Ernst Bischoff-Culm. Mergaitės. Popierius, spalvotas medžio raižinys. A. Popovo rinkinys.
Ekspresionizmo judėjimas kilo Vokietijoje XX a. pradžioje. Keli jauni dailininkai 1905 m. Dresdene įkūrė grupę „Tiltas“ („Die Brücke“), o 1911 m. Miunchene susibūrė trumpai veikusi grupė „Mėlynasis raitelis“ („Der Blaue Reiter“).
Ekspresionistai maištavo prieš tikrovę imituojančią tapybą. Dailininkų ekspresionistų kūryboje ryškėjo siekis pasitelkiant grynas spalvas ir apibendrintas formas reikšti subjektyvius potyrius, emocijas.
Kai 1909 m. į Nidą pirmą kartą atvyko tapytojas ekspresionistas, grupės „Tiltas“ narys M. Pechsteinas, kolonijoje tarp impresionizmo ir ekspresionizmo šalininkų kilo audringos diskusijos.
Aplink M. Pechsteiną susibūrė jaunų dailininkų būrelis. Ekspresionizmui Nidos kolonijoje atstovavo Arthuras Degneris (1888–1972), E. Mollenhaueris, Otto Beyeris (1885–1962), Karlas Eulensteinas (1892–1981) ir kiti.
Max Pechstein. Švyturys Nidoje. 1917. Popierius, litografija. A. Popovo rinkinys.
Nidos dailininkų kolonijos dalyvis tapytojas H. Kallmeyeris prisiminimuose rašė:
Kova tarp stilių prasidėjo: čia – impresionizmas, ten – ekspresionizmas.
Eduard Bischoff. Žvejų laivai Piliavoje. 1937. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Bruno Bielefeld. Kurėnas prie Didžiosios kopos. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Gal žinote, kiek Lietuvoje yra švyturių?
Palyginkite E. Bischoffo ir B. Bielfeldo paveikslus. Kurį priskirtumėte ekspresionizmui ir kodėl?
Žinoma, svarbiausias Nidos dailininkų kolonijoje buvo peizažas. O kokie būdingiausi peizažo motyvai?
Kurėnai mariose
Tikriausiai nebuvo nė vieno dailininko, kuris, atvykęs į Kuršių neriją, nenutapė paveikslo su kurėnu ar ištisa jų flotile mariose. Kurėnai mariose buvo mėgiamiausias tapytojo C. Knaufo paveikslų motyvas.
Carl Knauf. Kurėnai marių pakrantėje. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
C. Knaufui taip patiko Nidoje, kad jis pirmasis iš dailininkų kolonistų pasistatė vietos pamario stiliaus medinį vieno aukšto su mansarda namelį-dirbtuvę, kuris buvo nudažytas tradicinėmis žvejo namo spalvomis – sienos rudos, langų apvadai, sandrikai, vėjalentės ir lėkiai – mėlyni ir balti (Skruzdynės g. 15, Neringa, Neringos sav., nuo 1992 m. namas yra valstybės saugomas regioninis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas).
Buvęs Carlo Knaufo namas-dirbtuvė Nidoje. Kristinos Jokubavičienės nuotrauka.
Briedis kopose
Gausią Kuršių nerijos fauną vainikavo, o atvykėlius ir baugino, ir traukė keisčiausi krašto gyvūnai – briedžiai. Šie archajiškai atrodantys gyvūnai, ne kartą apdainuoti poezijoje ir dainose, tapo Rytų Prūsijos ir Kuršių nerijos simboliu.
Animalistinį žanrą nuosekliausiai net 40 metų Kuršių nerijoje tęsė H. Kallmeyeris. Jis tapė įvairius Kuršių nerijoje gyvenančius gyvūnus ir laukinius bei vandens paukščius, bet pats mylimiausias H. Kallmeyerio motyvas buvo briedis. Dailininkas net buvo pramintas „briedžių tapytoju“.
Hans Kallmeyer. Briedžiai pievoje. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
„Itališkas vaizdas“
Ypatinga nuotaika ir apšvietimas tarp marių ir jūros plytinčioje sausumos juostoje jau XIX a. pabaigoje buvo dažnai lyginamas su Viduržemio jūros regionui būdinga atmosfera.
Manoma, kad labiausiai žinomą ir daugelio Kuršių nerijoje kūrusių menininkų pamėgtą motyvą, vadinamąjį „itališką vaizdą“, pirmasis perteikė E. Bischoffas-Culmas drobėje „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“.
„Itališkas vaizdas“ – žvilgsnis nuo Uošvės kalvos Nidoje pro palinkusią kreivą pušį į apačioje, marių pakrantėje, besiglaudžiančius Purvynės gyventojų namelius.
Ernst Bischoff-Culm. Jauna pora pakeliui į bažnyčią. Apie 1904. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Vėliau „itališką vaizdą“ išpopuliarino C. Knaufas.
Šis motyvas sutinkamas ne tik dailininkų paveiksluose. Jis buvo dažnai fotografuojamas ir publikuojamas spaudoje, turistiniuose leidiniuose, reprodukuojamas atvirukuose ir atvirlaiškiuose.
Nors kreivosios pušies jau nebėra, pažvelgti į marias nuo kalnelio Nidoje galima ir šiandien. Prie T. Manno memorialinio muziejaus yra įrengta apžvalgos vieta – čia ne vienas dailininkas prieš daugelį metų tapė savąjį „itališką vaizdą“.
Carl Knauf. Žvejo trobelė prie marių. Apie 1920. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Ar šiandien Kuršių mariose plaukioja kurėnai?
Kokias pamario architektūros detales matote C. Knaufo namo-dirbtuvės nuotraukoje?
Apžiūrėkite E. Bischoff-Culm paveikslą ir pasakykite, kas būdinga „itališkam vaizdui“?
Įvairiuose šaltiniuose pateikiamas Nidos dailininkų kolonijos dalyvių skaičius svyruoja nuo 200 iki 300, kartais nurodoma ir daugiau. Bent pusė dailininkų buvo kilę iš Rytų Prūsijos, kiti – atvykėliai iš Vakarų Prūsijos ir kitų Vokietijos regionų.
XX a. pirmojoje pusėje Nida buvo ne tik vokiečių dailininkų, bet ir muzikantų, kompozitorių, teatro ir kino aktorių, režisierių, šokėjų, rašytojų, žurnalistų, fotografų pamėgta kūrybos ir poilsio vieta.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją.
Sovietų Lietuvoje Prūsų Lietuvos ir Klaipėdos krašto dailės paveldo tyrimai buvo vertinami nepalankiai. Rimtesnių tyrimų sulaukėme tik po šalies nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.
Julius Wentscher. Pašto kelias Kuršių nerijoje. 1898. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys.
Šiuolaikiniai lietuvių menininkai toliau puoselėja čionykštes meno tradicijas. Kuršių nerijoje, Klaipėdoje rengiamos Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūrybos parodos iš Lietuvos ir Vokietijos muziejų ir privačių rinkinių, organizuojami plenerai, kultūrinio turizmo maršrutai.
Kuo Kuršių nerija traukė ir tebetraukia dailininkus? Šviesos ir spalvų ypatumais, atspindžiais ir refleksais, kuriuos siaurai smėlio juostai dosniai dalijo ją supantys vandenys. Vieniems reikėjo nuošalumo, kaimiškos idilės ir natūralios gamtos, kitus domino vietinių žmonių gyvenimo būdas, papročių savitumas, trečius vedė smalsumas.
Lankantis pajūryje verta susipažinti ne tik su jo gamta, bet ir su turtingu dailės paveldu. LDM Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje ir LDM Pamario galerija Juodkrantėje, Thomo Manno muziejus ir Kuršių nerijos istorijos muziejus Nidoje, kiti svarbūs su kultūros ir dailės istorija susiję objektai laukia jūsų.
Ernst Mollenhauer. Balta saulė virš jūros. 1962. A. Popovo rinkinys.
Žodžių koliažas
Sudėliokite žodžius ir perskaitykite tapytojo, Nidos dailininkų kolonijos puoselėtojo Ernsto Mollenhauerio citatą.
Atsakymą rasite skyrelyje „Dailininkai Nidoje“.
