Ekslibrisas Mikalojui Daukšai
Paminklas M. Daukšai Varniuose
Mikalojus Daukša gimė tarp 1527 – 1538 m. netoli Kėdainių, Babėnuose, smulkių bajorų šeimoje. Pasirinko dvasininko luomą, nuo 1570 – 1592 m. jis buvo Krakių klebonu ir tuo pat metu Žemaičių kanauninku, Kražių koplyčios altarista, Žemaičių vyskupijos oficiozu, o 1592 m. gavo Betygalos parapiją. M. Daukša 1579 m. Kėdainių rajone Krakėse įkūrė parapinę mokyklą, seniausią Kėdainių krašte, išlaikė mokytoją Adomą Grodzkį ir 12 mokinių.
Paminklas Krakių mokyklai
Paminklas M. Daukšai Krakėse
Mikalojus Daukša iš savo amžininkų išsiskyrė išsilavinimu, akiračio platumu, liberaliu požiūriu į daugelį bažnytinių nuostatų, švietėjiška veikla ir mokslo propagavimu. 1579 m. Žemaičių vyskupijos vizitatorius Tarkvinijus Pekulas, apsilankęs Krakėse, Mikalojaus Daukšos klebonijoje, pažymėjo, kad joje „yra daugybė įvairių mokslo sričių knygų“. Jo biblioteka, manoma, buvo viena didžiausių XVI a. Lietuvoje (šalia Žygimanto Augusto, Abraomo Kulviečio, Merkelio Giedraičio bibliotekų). Su jo švietėjiška veikla sietinas mokyklos atsiradimas Močėnuose, Babėnų apylinkėje.
Mikalojaus Daukšos ąžuolas Babėnuose (Kėdainiai)
Atminimo lenta M. Daukšos „Postilei“
Mikalojus Daukša – vienas pirmųjų raštijos lietuvių kalba kūrėjų – išvertė iš lenkų kalbos J. Ledesmos „Katekizmą“ (1595 m.) ir J.Vujeko „Postilę“ (1599 m.). Tai religiniai, su kontrreformacija susiję raštai, be to, labai svarbūs lietuvių kultūrai, raštijai, nes Mikalojus Daukša vertė laisvai, nesilaikydamas pažodinio vertimo, įvesdamas naujadarus, siekė stilistinio sklandumo, kalbos gyvumo ir vaizdingumo.
M. Daukšos 1595 m. išleistas „Katekizmas“
M. Daukšos 1599 m. išleista „Postilė“
Pagrindinis Mikalojaus Daukšos darbas, XVI a. lietuvių raštijos paminklas, yra J. Vujeko „Postila katolica. Tai est: išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Joje įdėtos dvi prakalbos: lotyniška, skirta vyskupui Merkeliui Giedraičiui, su kuriuo artimai bendravo, kurio pavestas ir remiamas išvertė „Postilę“, ir lenkiška „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, kur sąmoningai kreipėsi į lenkiškai kalbančius bajorus, ragindamas jų neužmiršti ir nepaniekinti gimtosios lietuvių kalbos. Lenkų filologas A. Briukneris „Prakalbą“ pavadino patriotiniu manifestu. Mikalojus Daukša pasirodė kaip vienas pažangiausių kovotojų dėl tautinių kalbų teisių. Bet jo pažiūrose nebuvo tautinio ribotumo ar uždarumo. M. Daukša „Prakalboje“ rašė: Juk tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų įvairumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas.<..> Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkų valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja <..>
1999 m. minint „Postilės“ 400 – ųjų metų jubiliejų Kėdainių Mikalojaus Daukšos biblioteka organizavo tarptautinį ekslibrisų konkursą, kurio darbai buvo eksponuojami Kėdainių Rotušės dailės galerijoje ir Lietuvos Respublikos Seime. Buvo išleistas parodos katalogas.
Dalios Grybauskaitės ekslibrisas Mikalojui Daukšai.
Antano Rimanto Šakalio ekslibrisas Mikalojui Daukšai
Mariaus Liugailos ekslibrisas Mikalojui Daukšai
M. Daukša daug nusipelnė kaip literatūrinės lietuvių kalbos kūrėjas, gausiai praturtinęs jos leksiką, įvedęs daugybę gyvos kalbos žodžių, taip pat sukūręs naujadarų, kurių dalis ir šiandien tebevartojama. Jis pasuko liaudiško vaizdingumo linkme, pirmasis taip gausiai vartojo vaizdingus veiksmažodžius. Leksikos turtingumas, sinonimikos gausumas, literatūrinio stiliaus ir iš dalies grožinės prozos užuomazgos – ilgaamžė vertybė literatūriniame M. Daukšos palikime. M. Daukšos „Postilė” mums aktuali ir tuo, kad jis daugiausia rašė kėdainietiška – dotnuviška tarme.
M. Daukšos „Postilės“ fotografuotinis leidimas. Kaunas, 1926
Kėdainių krašte ne tik šimtametis Babėnų ąžuolas mena Mikalojų Daukšą, jo vardu pavadinta Kėdainių viešoji biblioteka, miesto gatvė, gausu likusių vietovardžių: Daukšių kaimas, Daukšių kapinės, Daukšių miškas.
Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka
Daukšių kaimo kapinės
Koplytstulpis M. Daukšai prie Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro
Pažiūrėkite filmo apie Mikalojų Daukšą ištrauką.
Česlovas Milošas Šeteniuose 1992 m.
Česlovas Milošas gimė Kėdainių krašte, Šeteniuose, kukliame mamos Veronikos tėvų, Zigmanto ir Juzefos (Sirutytės) Kunatų, dvare 1911m. birželio 30 d. Jis buvo pakrikštytas šalia Šetenių esančioje Šventybrasčio bažnyčioje. To paties miestelio kapinėse yra palaidoti jo seneliai iš motinos pusės (Siručiai). Poeto tėvas Aleksandras Milošas, kilęs iš netolimo Serbinų dvaro, baigęs Rygos politechnikos institutą, buvo kelių ir tiltų statybos inžinierius, o senelis Artūras Milošas buvo vienas iš 1863 m. sukilimo vadovų.
Šventybrasčio bažnyčia
Siručių giminės kapavietė Šventybrastyje
Lenkų literatūrologas Aleksandras Fiutas savo knygoje „Maištingas Česlovo Milošo autoportretas“ palygino rašytoją su iš bajorų kilusiu inteligentu, išaugusiu devyniolikto šimtmečio dvare. O Česlovas Milošas į tai atsakė: Netiesa, kad esu kilęs iš devyniolikto amžiaus. Esu kilęs iš septyniolikto amžiaus.“ Česlovui Milošui Šetenių dvaras buvo tarsi gyvas senovės laikų paveikslas „Šeteiniai – gryniausia olandų tapyba. Jeigu atkreipsime dėmesį į kambarių šviesą ir išvaizdą, dar kažkokius natiurmortus – visa tai juk Olandija, septyniolikto amžiaus Olandija.
Šetenių dvaras 1913 m.
1920 m. Č. Milošas persikraustė į Vilnių, lankė Žygimanto Augusto gimnaziją ir studijavo teisę Stepono Batoro universitete, kurį baigė 1934 m. 1937 m. Č. Milošas persikėlė į Varšuvą, kur praleido karo metus. Po karo dirbo diplomatinį darbą Lenkijos atstovybėse Niujorke ir Vašingtone. Komunistinėje Lenkijoje stiprėjo priespauda, todėl gavęs paskyrimą į Paryžių 1951 m. jis ten pasiprašė politinio prieglobsčio. Prancūzijoje Č. Milošas gyveno ir kūrė beveik 10 metų. Jo knyga „Pavergtas protas“ 1953 m. buvo išleista lenkų ir prancūzų kalbomis, išversta į anglų, vokiečių ir kitas kalbas.
Gyvendamas toli nuo gimtinės Č. Milošas parašė romaną „Isos slėnis“, kuriame gausu autobiografinių detalių. Romanas 1955 m. išleistas Paryžiuje. Šioje knygoje autorius pasakoja apie savo vaikystę prie Nevėžio krantų, gimtąjį Šetenių dvarą ir įkvėptais žodžiais išpažįsta meilę savo Tėvynei – Lietuvai.
Paryžiuje išleistos Česlovo Milošo knygos
1960 m. Č. Milošas persikėlė gyventi į JAV ir tapo Kalifornijos universiteto Slavų kalbų ir literatūros fakulteto profesoriumi. Jungtinėse Amerikos Valstijose Č. Milošas produktyviai rašė poeziją. Šiuo periodu Č. Milošas nepamiršo Lietuvos, poezijoje ryškėja gyvi Lietuvos vaizdai, poetas pateikia istorinių duomenų apie gimtąsias vietoves, grįžta prie „mažosios tėvynės“ tematikos.
1980 m. už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus Č. Milošui įteikta Nobelio literatūros premija. Priimdamas aukščiausio tarptautinio įvertinimo apdovanojimą poetas kalbėjo apie Lietuvą: Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą. Mano šeima jau šešioliktame amžiuje kalbėjo lenkiškai; todėl aš esu lenkų, ne lietuvių poetas. Bet Lietuvos gamtovaizdžiai, o gal ir jos dvasios niekados manęs neapleido.
Česlovas Milošas save vadino LDK piliečiu, atsiribodamas nuo lenkiško ir lietuviško nacionalizmo, siejo savo tapatumą su iškiliais LDK menininkais, pirmiausia su Adomu Mickevičiumi: Aš pats save laikau LDK žmogumi; mielai apibūdinčiau save taip, kaip mano profesorius Sukiennickis, kuris sakosi esąs lenkiškai kalbantis lietuvis.
Česlovas Milošas
Po 52 metų 1992-aisais metais Česlovas Milošas sugrįžo į gimtuosius Šetenius, kur iš visos sodybos pastatų buvo likęs tik apgriuvęs svirnas. Sunkiai atpažindamas vaikystės vietas Č. Milošas eilėraštyje „Sodyba“ rašė:
Nėra namų, tik parkas, nors senieji medžiai iškirsti
ir tankumynas gožia kadainykščio tako žymę.
Nugriautas svirnas, baltas, su spynom,
Su sklepais, arba rūsiais, kur stūksojo lentynos žieminiams
obuoliams.
Tokios pat, kaip anuomet, kelio vėžės žemyn:
Prisiminiau, kur posūkis, bet upės neatpažinau;
Spalva ir rūdijančio sunkvežimių tepalo,
Ir nei meldų, nei vandens lelijų.
Neberasi liepų alėjos, kur bitės siaudė kadaise,
Ir sodai, saldybė girtų širšinų ir vapsvų tėvynė,
Sudūlėjo ir prasmego į dagius ir dilgėles.
Tas kraštas ir aš, nors buvom toli kits nuo kito,
Nukrėsdavom lapus daug metų tuo pačiu laiku,
Užpustydavo mudu, ir mudviejų vis mažėjo.
Ir štai mudu drauge, vienoj senatvėj. <..>
Č. Milošas ant tilto ties Surviliškiu
Č. Milošas lankoje prie Šetenių
O susitikimas su Nevėžio lanka poetą labai pradžiugino. Eilėraštyje „Lanka“ jis rašė:
Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta,
Skaisčiausiąją birželio saulės dieną.
Aš jos ieškojau visą amžių, radau, atpažinau,
Ten tarp žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.
Pro primerktus vokus siurbiau tą šviesumą,
Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės.
Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.<..>
Susitikimas su buvusiais kaimynais
Šetenių potyrius poetas visuomet saugojo savo atmintyje, juos prisiminė ir 1999 m. viešėdamas Lietuvoje: Net tada, kai būdavau toli nuo čia, jie visada - mano mintyse. Todėl labai sunku tą jauseną nusakyti keliais žodžiais. Tai labai komplikuotas jausmas... Kiekvienąsyk labai išgyvenu susitikimą su Šeteniais ir kaskart vis kitaip. Ir, žinoma, labai.
Iš Šetenių dvaro iki mūsų dienų buvo išlikęs tik apgriuvęs svirnas. 1997 m. įkurtas Česlovo Milošo gimtinės fondas. 1998 m. buvo pradėtas Šetenių svirno atstatymas. Fondo pastangomis už suaukotas lėšas svirnas buvo restauruotas, paverstas rezidenciniu konferencijų centru (architektas Algimantas Kančas). 1999 m. liepos mėn. jame apsilankė Česlovas Milošas su antrąja žmona Carol Thigpen.
Č. Milošo kultūros centro kertinio akmens padėjimo iškilmės Šeteniuose 1998 m
Prezidento Valdo Adamkaus kalba atidarant Č. Milošo kultūros centrą 1999 m.
Konferencijų centras Šeteniuose
Č. Milošas su prof. Algirdu Avižieniu apžiūri gimtojo Šetenių dvaro svirną, po rekonstrukcijos tapusį konferencijų centru.
Ąžuoliukų sodinimas Šeteniuose
Česlovas Milošas ypatingas antietnocentristas. Jis visada matė tiek Lenkiją, tiek savo gimtąją Lietuvą Europos, pasaulio kontekste. Žvelgiant iš lietuviško konteksto čia slypi didelis rašytojo paradoksalumas: pats kilęs iš kaimo, vėliau studijavęs pakankamai provincialiame tarpukario Vilniuje Česlovas Milošas visai neprovincialus. Tai rašytojas, alsuojantis pasaulio ritmu.
Jis savo nostalgiškąjį romaną „Isos slėnis“ rašė Paryžiuje, kaip ir A. Mickevičius „Poną Tadą“. Šie žymūs kūrėjai įvairiais būdais – publicistika, poezijos ir prozos knygomis, viešais pasisakymais skelbė pasauliui apie Lietuvos grožį ir ją ištikusias nelaimes. Česlovo Milošo kūryboje Isos slėnis – vartai į pasaulį. Česlovo Milošo žemė – tai ne tik geografinis vietos pavadinimas, bet ir dvasinis tapatumas, emocinis ryšys, ypatingas, savitas, asmeniškas gimtinės atpažinimo akcentas.
Mane suformavo Lietuvos gamtovaizdžiai, jos spalvos, jos kvapai, jos dangus, jos telūrinės jėgos, kurios tikriausiai egzistuoja. („Tėvynės ieškojimas“)
Č. Milošas prie Nevėžio upės
Nevėžio vingis ties Šeteniais
Č. Milošas jautė ypatingą sąsają su Nevėžio upe, kurią laikė savo pasaulio ašimi:
Tu buvai mano pradžia, ir vėl esu drauge su Tavim čia,
Kur pramokau keturių pasaulio šalių,
Žemai anapus medžių Upės šalis, anapus manęs ir sodybos
Miško šalis, dešinėje Šventosios Brastos šalis, kairėje –
Kalvės ir Kelto.
Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus, visada buvau
Atsigręžęs veidu į Upę.
(Rinktiniai eilėraščiai, vertė T. Venclova)
Č. Milošas ir Upė
Sėkmingai veikiantis Česlovo Milošo konferencijų centras Šeteniuose, kuriame vyksta plenerai, paskaitos, kultūrinai renginiai, paties rašytojo ir kitų žymių veikėjų pasodinti ąžuoliukai, tykus Nevėžio slėnis, Česlovo Milošo gatvė Kėdainiuose, Kėdainių rajono savivaldybės įsteigta Č. Milošo premija, unikali ekspozicija Kėdainių krašto muziejuje įprasmina garsaus rašytojo, taip mylėjusio Šetenių žemę, atminimą. Kėdainių krašto spauda, proginiai ir informaciniai leidiniai byloja apie brandžią Kėdainių regiono literatūrinę savimonę ir rodo, kad Milošo kūryba turi didelį teigiamą poveikį regioninės tapatybės formavimuisi, kelia kėdainiečių savigarbą ir pasididžiavimą savo kraštu, padeda estetiškai įprasminti.
F. Paulausko instaliacija „Milošfonas“
Č. Milošo gatvė Kėdainiuose
Ekspozicija Č. Milošui Kėdainių krašto muziejuje
Pažiūrėkite filmą „Dovanų gavau žemės rojų“
