1934-aisiais metais poetė Salomėja Nėris susipažino su skulptoriumi Bernardu Buču. Bernardas Bučas, prisiminęs tą dieną, pasakojo: „Man patiko jos kūryba. O kai kūryba patink, pagalvojau, kad gali ir žmogus patikt. Tai tada man kilo mintis pažint ją, sužinot, kaip ji atrodo.“
„Ir vieną kartą vasaros metu aš lipdžiau Sėjėją. Paskui žiūriu – ateina mano pažįstami Kazanavičiai, o su jais ir tokia nedidukė moterytė, ne visai plona, tačiau daugiau į mergaitę panaši. Susitikom, supažindino. Ir taip susipažinom. Apžiūrėjo mano Sėjėją, šiek tiek pakalbėjom ir viskas. Aš šalto būdo. Per daug greit nešoku, apgalvoju viską“. Tą žiemą Salomėja išleidžia rinkinuką „Per lūžtantį ledą“.
„Aš jį nusiperku. Ir ten yra tokie žodžiai:
Pavasaris žemę jau veda,
O mane kas ves?
Tai man kilo mintis, kad čia yra kaip ir pasiūlymas.“ Salomėja Nėris pradėjus draugauti su Bernardu Buču dienoraštyje įrašė: „Taip netikėtai, taip staiga – kaip žaibas nukrito meilė. Vėl meilė... Tokia nelaukta – tokia skaisti, graži... Nežinau, kada mudu vienas kitu atsidžiaugsim, kada atsiburkuosim, kada grįšim prie kasdieninio pilko gyvenimo. O gal mums gyvenimas jau niekad nebus pilkas – bus kaip ištisas šventadienis. Šiandien bernelį tyčia aistringai ir nuoširdžiai bučiavau. Aš nebuvau lig šiol pagalvojus, kad vienas pabučiavimas gali viską pasakyti ir viską nulemti... “
Salomėja Nėris su Bernardu Buču savo romantinius santykius įprasmino sumainę aukso žiedus ir pasirinkę civilinę santuoką Senos departamento prefektūroje, Paryžiuje. Šiame mieste pora praleido pusmetį, Bernardas studijavo architektūrą, o Salomėja mokėsi prancūzų kalbos.
Grįžę į Lietuvą, Bučai kūrėsi Palemone. Bernardas Bučas pagal savo projektą statė namelį. Kol Bernardas dirbo Palemone, Salomėja atostogavo pas mamą Kiršuose. Jie susirašinėjo laiškais.
S. Nėris rašė: „Mylimasis karveliuk! Tikėjaus ir laukiau tavęs atvažiuojant šeštadienį po pietų, laukiau dar ir sekmadienį iš ryto – nesulaukiau ir buvo man tą visą dieną nesmagi nuotaika... Tikrai per tas kelias atsiskyrimo dienas aš Tavęs taip jau pasiilgau lyg būtų metai praėję, kaip nesimatėm. Šiaip jaučiuosi stipri ir pailsėjus; keliuos apie 6 val (...), siuvu po truputį, parašiau šį tą, skaitau iš Broniaus paliktų prancūziškų knygų A. Diuma romaną. Bet daugiausia laiko praleidžiu gryname ore, noriu ir saule bent kiek apdegti.“
1937 m. rudenį šeima susilaukė sūnaus Sauliaus-Balandžio ir įsikūrė ką tik pastatytame ir naujai įrengtame name Palemone. Po trijų mėnesių motinystės atostogų Salomėja Nėris grįžo į darbą III-ojoje Kauno gimnazijoje ir toliau mokė lietuvių kalbos. Kitos mokytojos pastebėjo, kad tuo laikotarpiu poetė per pertraukas teiraudavosi savo kolegių patarimų, kaip geriau pasirūpinti vaikeliu.
1938 m. išėjo knygelė „Diemedžiu žydėsiu“, už kurią Salomėja Nėris gavo literatūros premiją. Recenzentai rašė: „Diemedžiu žydėsiu“ autorė yra tvirta mūsų lyrikos jėga. Ji linksta į dar tyresnį ramumą, lengvumą, glaustumą. Skaitytojas patiria, kad patys trumpiausi eilėraščiai čia yra ir visų geriausi. Daugumas šio rinkinio eilėraščių tiesiog klasiški. Jų ritmas labai įvairus, turtingas, rimai nauji, skambūs, netikėti. Tokios tyros lyrikos, kaip Salomėjos Nėries mes galėsime rasti tik laukų dainose.“
Viktoras Alekna suskaičiavo, kad S. Nėris dažniausiai savo kūryboje vartojo daiktavardį širdis.
Bernardas vėliau rašė: „Tas kampelis buvo kurtas ne bizniui, ne pilvų kalnams auginti ar pinigų maišams kimšti, o buvo kurtas siekiant susidaryti laisvai kūrybai sąlygas mum abiem... kad lakštingala laisvai čiulbėtų ir kad genys irgi ne vien tik kirmino ieškodamas medį savo kaltu stuksentų...“
Keičiantis politinei situacijai Lietuvoje, šeimyninė idilė pamažu išsisklaidė, atsirado pareigų visuomenei. S. Nėris įvykdė užsakymą – parašė „Poemą apie Staliną“. Reikėjo parašyti skubiai, taigi poetė kūrė visą naktį. Poema skaitytojams padarė įspūdį, daug kas mėgino pritaikyti melodiją ir dainuoti, kiti mokėsi atmintinai. Anot literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, jai buvo giedami ditirambai – taigi buvo žaidžiama ir su ambicijomis.
Anot literatūrologės Viktorijos Daujotytės, tas kūrinys – tai skirtingų tekstų suvedimas ir tai nėra poema, tik mechaniškas atskirų, nebaigtų eilėraščių sudėjimas po pavadinimo kepure. Poetė gavo ir daugiau užsakymų...
Išleidusi eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“, Salomėja Nėris išpopuliarėjo visuomenėje, kai kuriems žmonėms tapo autoritetu. Formuojant naują valdžią ir renkant deputatus buvo atkreiptas dėmesys į Salomėjos Nėries figūrą. Kaip teigia literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, S. Nėries vaidmuo buvo matomas kaip itin svarbus ir jai buvo labai daug žadama. Be to, pati poetė aštriai išgyveno socialinę neteisybę, moralinę veidmainystę, cenzūrą, Smetonos režimo suvaržymus. Apskritai nusivylimas tuometės Lietuvos politiniu elitu tarp intelektualų buvo ganėtinai paplitęs. Taigi Salomėja Nėris nesipriešino, kai buvo įtraukta į deputatų sąrašus, neprieštaravo kvietimui tapti delegacijos nare ir dalyvauti Lietuvą priimant į Tarybų Sąjungos sudėtį. Žurnalistas Rimvydas Stankevičius apie tą šiurpią istorinio lūžio akimirką rašo, kad, žvelgdami iš šiandienos pozicijos, akivaizdžiai suvokiame, jog Lietuvos aneksijai ir brutaliam jos prijungimui prie sovietų imperijos nei S. Nėris, nei kitų tos nelemtosios delegacijos narių veiksmai įtakos neturėjo – visas tas cirkas tebuvo reikalingas tik dėl Vakarų pasaulio akių...
Prasidėjus II Pasauliniam karui Salomėja Nėris su sūneliu Sauliumi išvyko į Rusiją. Norėjo ir vyras kartu vykti, bet viena politikė išstūmė Bernardą iš automobilio sakydama, kad tokie vyrai turi su šautuvu eiti ginti tėvynės, į Maskvą važiuoja tik rašytojai. Bernardas pažadėjo atvažiuoti vėliau ir susirasti savo žmoną su sūnumi, bet jam nepavyko. Lietuvoje jis liko per visą karą.
Salomėja Nėris kartu su sūneliu Rusijoje praleido ilgus trejus metus, gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Kentė nepriteklių ir šaltį, kankinosi galvodama apie Lietuvoje likusius artimuosius ir jų likimą. Susitikdavo su rašytojais, visi skaitydavo, ką parašę, ragino ir ją rašyti. Tuomet Salomėjai Nėriai poezija buvo tapusi tarsi vieninteliu egzistencijos pagrindu. Poetė labai ilgėjosi gimtųjų vietų ir artimųjų, o per tą begalinį namų ilgesį užgimė skausminga atgaila Lietuvai.
1945 m. Salomėja Nėris grįžo į išsiilgtąją Lietuvą. Pablogėjus sveikatai ji buvo paguldyta į ligoninę, tačiau vis tiek rūpinosi naujo eilėraščių, kuriuos parašė gyvendama Rusijoje, rinkinio išleidimu. Tą rinkinį Salomėja Nėris pavadino „Prie didelio kelio“ ir įteikė leidėjui Valiui Drazdauskui, su kuriuo greičiausiai vyko derybos dėl kai kurių eilėraščių išmetimo ar pakeitimo kitais. Deja, rinkinyje neliko tokių svarbių poetei eilėraščių, kaip „Maironiui“ ar „Prie didelio kelio“. Jie buvo išimti, o rinkinys papildytas kitais eilėraštis, tokiais kaip „Partizanė“ ar „Marytė Melnikaitė“. Salomėjos Nėries mašinraštis „Prie didelio kelio“ nukeliavo ilgą kelią – pabuvojo pas cenzorius, grįžo į spaustuvę, ten vėl buvo redaguotas. Kaip teigia literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, iš viso tekstai matė keturis skirtingos spalvos pieštukus, vadinasi, mašinraštį taisinėjo keturi skirtingi žmonės, su savo įsitikinimais ir nuomonėmis, o autorė buvo nustumta į šalį.
Leidėjai pakeitė ir pavadinimą. Rinkinys „Prie didelio kelio“ tapo „Lakštingala negali nečiulbėti“. Knygelė Salomėjai buvo atnešta į ligoninę, ją pamačiusi poetė buvo labai pasipiktinusi. Anot Mindaugo Kvietkausko, knygoje neliko kone pusės eilėraščių, ypač drastiškiausių, tragiškiausių, susijusių su kalte, nusižeminimu ir atgaila. Neliko ir iškalbingų epigrafų iš lietuvių liaudies dainų. „Iš to rankraščio buvo padaryta deklaratyvi knyga „Lakštingala negali nečiulbėti“, kuri turėjo įtvirtinti sovietinio kanono poetės vaizdinį. Knyga „Prie didelio kelio“ - baugus rinkinys, pokatastrofinė lyrika, bene skaudžiausi lietuvių poezijoje atgailos tekstai. Tai visiškai nusižeminusio, tragiškas klaidas suvokusio žmogaus atgaila ir atsiprašymas.
