Prienų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, po Antrojo pasaulinio karo vyko aktyvus pasipriešinimo judėjimas: buvo organizuojami partizanų būriai, įrenginėjami bunkeriai, vyko mūšiai. Dabartiniame Prienų rajone susiėjo Tauro, Dainavos ir Didžiosios kovos apygardų partizanų keliai.
LEGENDINIS LAISVĖS KOVOTOJAS JUOZAS ALBINAS LUKŠA
„Šventai tikėjom, kad laisvė ir žmogaus bei tautų teisės yra nedalomos, kaip tai buvo deklaruota Atlanto Chartoje, ar vėliau tas pat pakartota daug kartų įvairių iškilmingų konferencijų metu.<...> Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti kuo skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvė priešo. <...> Jeigu skirta mirt, tai tik gimtojoje žemėje, ginant savo laisvę, o ne svetur barstyti kaulus už naują vergovę…“
(J. A. Lukša „Partizanai“, Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2005, psl. 55–56.)
Antrasis pasaulinis karas ir okupacijos pakeitė valstybių likimus. Per pirmąją Sovietų Sąjungos invaziją Lietuva neteko nepriklausomybės ir valstybingumo, prasidėjo žmonių areštai, krašto ekonominis naikinimas. Tai lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę. Šią kovą pasirinko ir Juozo Lukšos šeima – tėvai ir studentai broliai, tapę patikimiausiais jo bendražygiais.
J. Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio kaime, Veiverių valsčiuje, Marijampolės apskrityje (dabar Prienų rajono savivaldybė), ūkininkų Onos (Vilkaitės) ir Simano Lukšų šeimoje. Juozas augo su trimis broliais Jurgiu, Antanu ir Stasiu bei seserimis Marija, Angele ir broliu Vincu iš pirmosios tėvo santuokos. Baigė Mozūriškių pradžios mokyklą, o 1936 m. baigė Veiverių progimnaziją, ten besimokydamas įsitraukė į ateitininkų organizacijos veiklą. 1940 m. baigęs Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), studijavo architektūrą.
Juozo Lukšos studento asmens liudijimas Nr. 17888. Saugoma Prienų krašto muziejuje.
Lukša priklausė pogrindinei organizacijai „Lietuvių aktyvistų frontas“, siekusiai atkurti valstybės nepriklausomybę. 1941 m. birželio pradžioje jį suėmė Lietuvos SSR Valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) slaptojo politinio skyriaus pareigūnai ir įkalino Kauno kalėjime. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, J. Lukšai su kitais politiniais kaliniais pavyko ištrūkti iš kalėjimo ir sugrįžti į gimtinę. Nacių okupacijos metais tęsė studijas VDU, dalyvavo pogrindinėje organizacijoje „Lietuvių frontas“, siekusioje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Su broliais ir kitais bendražygiais spausdino bei platino laikraštį „Į laisvę“.
1944 m. Sovietų Sąjungai antrą okupavus Lietuvą J. Lukša ir jo broliai nepasitraukė iš Lietuvos, įsitraukė į kovą su okupantais. J. Lukša konspiracijos sumetimais prisidengdavo įvairiais slapyvardžiais. Pirmasis jo slapyvardis buvo Vytis, o įstojus į partizanus – Juodis. Paskirtas Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku ir laikraščio „Kovos keliu“ redaktoriumi tapo Vyčiu. Gyvendamas Vilniuje vadinosi Kazimieru, būdamas Birutės rinktinės vadu tapo Skirmantu, pirmosios kelionės į užsienį metu pasivadino Kęstučiu, tapęs Tauro apygardos vadovybės nariu buvo Arminas, į antrąją kelionę kaip BDPS leidosi pasivadinęs Skrajūnu. Būdamas užsienyje Lukša konspiracijos tikslais turėjo dokumentus Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz) pavarde, buvo nurodoma, kad jis yra lenkų tautybės. Savo tikrą pavardę buvo priverstas slėpti net ir nuo lietuvių bendruomenės. Sugrįžęs į Lietuvą pasivadino Mykolaičiu. Tarp partizanų ir jų rėmėjų geriausiai buvo žinomas kaip Skirmantas. Daumantas yra literatūrinis J. Lukšos pseudonimas.
Juozo Lukšos prancūziški dokumentai lenko Adam Mickiewicz pavarde su vizomis kelionei po visas tris britų, amerikiečių ir prancūzų Vokietijos okupacines zonas. Saugoma Prienų krašto muziejuje.
1945 m. birželio pradžioje J. Lukša įstojo į Lietuvos partizanų sąjūdį (LPS). LPS siekė visos Lietuvos partizanų centralizacijos – suvienijimo į vieną organizaciją. Šiais klausimas J. Lukša buvo įgaliotas užmegzti ryšius su Suvalkijos partizanais.
Kada tiksliai užmezgė ryšius su Geležinio Vilko partizanais nenurodo, tačiau 1945 m. rugpjūčio 20 d. jis partizanų miško stovykloje su mjr. Z. Drunga (slap. Šernas) ir Geležinio Vilko rinktinės vadu J. Stravinsku (slap. Žiedas) tarėsi dėl tolimesnės organizacinės veiklos. Partizanų vadai siekė pasinaudoti Juozo ryšiais ir galimybėmis, kurias tuo metu dar teikė legalus gyvenimas.
J. Lukšą (slap. Juodis) galima laikyti vienu iš Tauro apygardos organizatorių ir kūrėjų. Jo veikla buvo labiau susijusi ne su apygardos įkūrimu, bet su pirmojo štabo veikla organizuojant ir jungiant partizanų sąjūdį.
1945 m. lapkričio mėn. J. Lukša turėjo pasitraukti iš Kauno ir Naujuosius metus kartu su broliu Stasiu (slap. Juodvarnis) pasitiko jau kaip Tauro apygardos partizanas. 1946 m. sausio 1-oji yra oficiali Juozo Lukšos įstojimo į aktyvių partizanų gretas data. Jis buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku. Kartu su rinktinės vadu J. Stravinsku (Žiedu), A. Stravinsku (Miškiniu), A. Varkala (Žaliuku) ir broliu Stasiu (Juodvarniu) suorganizavo rinktinės leidinį „Kovos keliu“. Sovietinis saugumas, siekdamas kontroliuoti aukščiausią partizanų vadovybę, į Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) gretas infiltravo savo agentą Juozą Markulį. 1946 m. pabaigoje, prasidėjus BDPS narių ir ryšininkų areštams, J. Lukša su keliais bendražygiais perėmė Markulio turėtus ryšius su apygardomis, perspėjo jų atstovus dėl išdavystės ir atribojo agentą nuo pogrindžio. 1947 m. sausio 15 d. dalies Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo nutarta perorganizuoti BDPS.
1947 m. J. Lukšos biografijoje pažymėti tiek partizanišku optimizmu ir asmenine sėkme laisvės kovose, tiek ir asmeninėmis tragedijomis. Žuvo broliai Jurgis ir Stasys, suimti kiti du broliai Vincas ir Antanas. Miršta tėvas, o motina išvaroma iš namų.
Juozo Lukšos 1947 m. kišeninis kalendorius. Saugomas Prienų krašto muziejuje.
1947 m. gegužės 12 d. aukščiausios Laisvės kovotojų vadovybės nutarimu J. Lukša kartu su Jurgiu Krikščiūnu perėjo SSRS ir Lenkijos sieną ties Punsku. Gdynėje susitiko su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) atstovais, perdavė jiems dokumentus apie okupuotoje Lietuvoje vykdomą genocidą ir kovą su sovietiniu režimu. Birželio pradžioje grįžo į Lietuvą.
1947 m. gruodį su Kazimieru Pypliu antrą kartą prasiveržė į Vakarus. Iš Gdynės keltu pasiekė Švediją, susisiekė su lietuvių išeiviais, ieškojo pagalbos Lietuvos ginkluotam pogrindžiui. 1948 m. vasarą gyveno Paryžiuje. Vėliau, padedamas diplomato S. A. Bačkio, išvyko į Vakarų Vokietiją, kur per Lietuvos atstovą popiežiui Pijui XII perdavė Lietuvos tikinčiųjų laišką, o buvusiems nepriklausomos valstybės politikams ir intelektualams perdavė partizanų kovas atspindinčius dokumentus: memorandumą Jungtinių Tautų Organizacijai ir Keturių Ministrų konferencijai, iš apygardų surinktą informaciją apie okupantų vykdomą Lietuvos gyventojų genocidą, partizanų spaudos leidinių ir dainų rinkinį, Lietuvos partizanų statutą, veikiančių apygardų žemėlapį ir partizaniško gyvenimo nuotraukų negatyvus. J. Lukša dalyvavo Baden-Badeno pasitarime ir su lietuvių išeiviais sutarė, kad Lietuvos laisvinimo veikla turi būti vieninga ir organizuota – okupuotame krašte jai turėtų vadovauti partizanų sudaryta vieninga organizacija, užsienyje – VLIK ir Vykdomoji taryba. 1949 m. rudenį vyriausiosios partizanų vadovybės – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) prezidiumo tarybos pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas J. Lukšą paskyrė LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku, oficialiu LLKS atstovu užsieniui, suteikė partizanų kapitono laipsnį.
1948–1950 m. J. Lukša Paryžiuje baigė prancūzų žvalgybos mokyklą, Vakarų Vokietijoje – amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus. Jis neabejojo, kad vėl sugrįš į okupuotą Lietuvą ir, pasibaigus aktyviai ginkluotai Laisvės kovai, organizuos vieningą vadovaujantį pogrindžio centrą. Šiuose kursuose jis ne tik mokėsi karybos, bet ir gilino prancūzų, vokiečių ir anglų kalbų žinias. Savo kaip rašytojo talentą atskleidė Juozo Daumanto vardu parašydamas atsiminimus „Partizanai už geležinės uždangos“, kuriuose atsispindi jo asmeninės pažiūros, ideologinės nuostatos ir Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo istorija, paremta iš Lietuvos atsivežtais dokumentais. Memuarai pirmą kartą išleisti 1950 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1990 m. J. Lukšos-Daumanto „Partizanai“ – Lietuvoje. Tapusi chrestomatine knyga išversta į švedų, anglų, vokiečių, ukrainiečių kalbas. 1950 m. liepą Tiubingene (Vokietijoje) J. Lukša susituokė su Nijole Bražėnaite. Žmogiškieji jausmai Nijolei ir širdgėla dėl okupuotos Tėvynės liko Juozo laiškuose, publikuotuose leidinyje „Laiškai mylimosioms“.
1950 m. spalio 3 d. J. Lukša kartu su Benediktu Trumpiu ir Klemensu Širviu iš Vakarų Vokietijos buvo parskraidinti į Lietuvą. Parašiutais nusileido Tauragės miškuose. Lietuvos partizanams desantininkai pargabeno finansinės paramos, radijo siųstuvų, taip pat įvairių VLIK parengtų dokumentų, informacijos apie tarptautinę padėtį. Susisiekęs su Pietų Lietuvos partizanų vadovybe J. Lukša perdavė parsivežtą įrangą, pinigus. 1950 m. rudenį buvo paskirtas LLKS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, metų pabaigoje apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais, jam suteiktas Lietuvos Laisvės kovos Karžygio vardas. 1951 m. vasarį J. Lukšai suteiktas partizanų majoro laipsnis.
J. Lukšos, moralinio Laisvės kovotojų autoriteto ir amerikiečių žvalgybos agento, paieškai sovietai skyrė ypatingą dėmesį – sovietų kariuomenės 4-a šaulių divizija buvo mesta ieškoti J. Lukšos ir jo grupės. Divizijos veiksmus nuolat koordinavo LSSR valstybės saugumo (MGB) ministras gen. mjr. P. Kapralovas ir vidaus reikalų ministras gen. mjr. J. Bartašiūnas. Keli tūkstančiai kareivių dieną naktį šukavo Alytaus, Jiezno, Kazlų Rūdos, Prienų ir Simno rajonus. 1951 m. pavasarį sovietai suėmė ir užverbavo iš Vakarų Vokietijos desanto grįžusį Joną Kukauską, buvusį J. Lukšos bendramokslį žvalgų kursuose Prancūzijoje. Per jį susisiekta su J. Lukša ir sutarta dėl jųdviejų susitikimo. 1951m. rugsėjo 4-osios vakare J. Lukša su trimis bendražygiais atvyko į Pabartupio kaimo pamiškę. Numatytos susitikimo vietos link juos vedė neva J. Kukausko atsiųstas „partizanas Aušra“ – sovietų agentas Jonas Rimavičius. Artėjant susitikimo akimirkai J. Lukša pajuto klastą, kilo susišaudymas, kurio metu 30-metis laisvės kovotojas žuvo. Jo palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma.
1997 m. lapkričio 20 d. J. Lukšai suteiktas Kario savanorio teisinis statusas ir dimisijos majoro laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties).
JUOZAS STRAVINSKAS (SLAP. ŽIEDAS, KARDAS)
Juozas Stravinskas – Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojas. 1942 m. Saugoma Prienų krašto muziejuje.
Juozas Stravinskas (Žiedas, Kardas) gimė 1914 m. Klebiškio valsčiaus Mieldažiškių kaime.
Pasižiūrėkite filmuotą siužetą „Kokiais žiedeliais Jūs pražydėsi vaikeliai“ (vaizdo medžiagos nuoroda)
Juozas mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, ją baigęs nuo 1934 m. su pertrauka karo prievolei atlikti mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. baigus Kauno karo mokyklos aspirantūrą jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1939–1940 m. dirbo Geodezijos tarnyboje, ruošė topografinius žemėlapius, statė trianguliacijos punktus, geodezinio tinklo žymeklius. 1941 m. baigė matininkų kursus. Vokiečių (nacių) okupacijos metais, išvengęs mobilizacijos, pradėjo dirbti Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis J. Stravinskas 1942 m. lapkričio 10 d. priimtas į Prienų „Žiburio“ gimnaziją jaunesniuoju mokytoju. Iki tol pedagoginio darbo patirties neturėjo. Dėstė fiziką, matematiką, chemiją, taip pat kūno kultūrą ir visuomenės ugdymą.
Juozas Stravinskas klasėje tarp mokinių 1942 m. Saugoma Prienų krašto muziejuje.
Mokiniai buvusį fiziką prisimena kaip mažakalbį, rimtą ir griežtą, labai suprantamai sudėtingus dalykus išaiškinantį mokytoją, per kurio pamokas „jokių nereikalingų kalbų ir pasišaipymų nebuvo“. J. Stravinskas mokytojavo ir prasidėjus II sovietinei okupacijai, kai prasidėjo neramūs laikai. 1945 m. pavasarį, po Verbų sekmadienio, J. Stravinskas buvo pakviestas į NKVD Prienų valsčiaus poskyrį ir verčiamas pasirašyti, kad dirbs sovietų represinėms struktūroms, t. y. seks savo bendradarbius ir mokinius. Išleistas kelioms valandoms apsispręsti J. Stravinskas atsisveikino su žmona bei dukra ir pasitraukė pas partizanus, veikusius Prienų šile. Čia jis susitiko su Geležinio Vilko pulko partizanais, buvusiais „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniais: Jonu Gelčiu (Perkūnu), Kazimieru Jočiu (Šatu), Vincu Senavaičiu (Žaliavelniu, Šiauriu), Kaziu Urbonavičiumi (Žaibu) ir Algirdu Varkala (Žaliuku). Jie pasiūlė mokytojui tapti pulko vadu.
1945 m. rugpjūčio 15 d. įkūrus Tauro apygardą, Geležinio Vilko pulkas tapo rinktine ir buvo įjungtas į apygardos sudėtį. 1945 m. rugsėjo 13 d. J. Stravinskas (Žiedas) Tauro apygardos vado kapitono Leono Taunio (Kovo) buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės vadu. Tų pačių metų spalio mėn. Klebiškio miške įvyko rinktinės grupių vadų ir aktyvesnių partizanų susirinkimas, kuriame buvo suformuotas rinktinės štabas ir patvirtinta pareigūnų asmeninė sudėtis, nustatyta aštuonių kuopų veikimo teritorija. Rinktinėje įvesta griežta karinė drausmė. 1946 m. pavasarį rinktinėje J. Stravinskas (Žiedas) su kitais partizanais pradėjo leisti laikraštėlį „Kovos keliu“. Aktyvi ir sėkminga Geležinio Vilko rinktinės veikla greit susilaukė ypatingo sovietų okupacinės valdžios dėmesio. Rinktinei užvesta agentūrinė byla. Atskira byla buvo užvesta ir vadui Žiedui, nors tuo metu ltn. J. Stravinskas pakeitė slapyvardį – pasivadino Kardu. 1946 m. gegužės 28 d. Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga (Mykolas Jonas) ir Geležinio Vilko rinktinės vadas Kardas susitiko su Vilniaus universiteto profesoriumi Juozu Albinu Markuliu (jis buvo SSRS valstybės saugumo ministerijos agentas „Erelis“, išdavystėmis sustabdęs organizuoto pasipriešinimo formavimąsi, ir už tai sovietinių struktūrų dėka padaręs karjerą). Po šio susitikimo prasidėjo išdavystės ir partizanų žūtys. Buvo išduotas ir J. Stravinskas. Jis žuvo 1946 m. birželio 7 d. (kitais duomenimis – 9 d.) Sekminių rytą Pagraižio miške, netoli Šilavoto. Čia buvo vykdoma karinė čekistų operacija, siekiant sunaikinti Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabą. Buvusio mokytojo ir kitų bendražygių palaikai atvežti ir niekinti prie Šilavoto bažnyčios tvoros, Prienų turgaus aikštėje, vėliau užkasti Prienų šilo pakraštyje.
1997 m. gruodžio 22 d. J. Stravinskui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. lapkričio 22 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (po mirties).
Juozo Stravinsko vardu pavadinta edukacinė erdvė Prienų „Žiburio“ gimnazijos istorijos kabinete. Nuotr. autorius Roma Ročkienė.
Pasižiūrėkite filmuotus siužetus ir atlikdami testą pasitikrinkite, ką sužinojote.