NUO SŪDUVOS IKI SUVALKIJOS. KRAŠTO ISTORIJA IR ASMENYBĖS

                                                                                    Trumpa kašto istorija

Suvalkija – vienas iš etnografinių regionų. Dažnai galima išgirsti, kad šis regionas vadinamas ir Sūduva, ir Užnemune, tiesa ta, kad visi pavadinimai apibūdina vieną ir tą patį kraštą tik skirtingais istoriniais laikotarpiais. Jotvingiai buvo viena iš baltų genčių grupių, žiūrint į istorinį laikotarpį apimtų I tūkstantmečio vidurį. Jeigu žiūrėtume smulkiau į jotvingių sąjungą įėjo sūduviai. Sūduviai, ilgiausiai išlaikę nepriklausomybę, ilgainiui pateko į Lietuvos valstybės sudėtį. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu kraštas buvo virtęs dykra, vėliau gausiai apgyvendinta. Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalinimo Užnemunė prijungta prie Prūsijos, o nuo 1807 m. priklausė Lenkijai. Šiuo laikotarpiu Užnemunės tiek ekonominis, tiek politinis gyvenimas skyrėsi nuo likusios Lietuvos, kuri atsidūrė carinės Rusijos imperijos teritorijoje. Užnemunė žymiai anksčiau buvo panaikinta baudžiava, kas padėjo klostytis geresnei ekonominei ir kultūriniai padėčiai, kurios dėka ėmė anksčiau formuotis ir iš valstiečių kilusi inteligentija. Visi palankūs veiksniai paskatino, kad šis kraštas tapo tautinio judėjimo centru. Formuojant gubernijas, 1867–1915 buvo suformuota Suvalkų gubernija. Todėl XX a. pradžioje kraštas vis labiau imtas vadinti Suvalkija. Po Pirmojo pasaulinio karo, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, Užnemunės kraštas sudarė bendrą valstybės dalį.

                                                                   Mokslo židinys – Marijampolės gimnazija
Marijampolės gimnazija neatsėjama nuo tautinio atgimimo, ji lietuvių kultūros židinys, nors gimnazija ir laikėsi tuometinių carinės imperijos rusinimo politikos, tačiau turėjo didžiausią privilegiją lyginant su Kauno ar Vilniaus gubernijų mokyklomis, tai buvo gimtosios lietuvių kalbos pamokos. Toks veiksmas buvo daromas norint sumažinti lenkų įtaką lietuviams, tačiau davęs visai kitokius rezultatus, nei tikėjosi imperijos valdžia. Gimnazija tapusi tikra lietuvybės kalve. Auklėtiniais tapo ne vienas žymus ir į istorijos atmintį įsirašęs veikėjas – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kt. Skaitant Marijampolės gimnazijos absolvento, vėliau tapusio signataru ir garsiu diplomatu Petro Klimo atsiminimus sužinome, kad mokinių uniformą sudarė – tamsiai pilkos kelnės, kepurės su baltais apvadėliais, mėlyni švarkai stačiomis apykaklėmis su devyniomis metalinėmis sagomis, priekyje papuoštus išsiuvinėtomis dviem sukryžiuotomis plunksnomis ir gimnazijos pavadinimo santrumpa MMG (rusų k.: Marijampolės berniukų gimnazija).
1921 m. mokyklai buvo suteiktas Rygiškių Jono gimnazijos vardas. Tarpukariu ji garsėjo, kaip viena geriausių gimnazijų Lietuvoje.

 

Marijampolės gimnazija, XX a. I pusė.

 

Jono Basanavičiaus, 1873 m. baigusio Marijampolės gimnaziją, atestatas.

 

                                                                                         Šeši iš dvidešimties
Šeši, tiek signatarų buvo kilę iš Suvalkijos ir dirbo valstybės atkūrimo darbuose. Tai buvo Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Jonas Vailokaitis ir Justinas Staugaitis. 1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Nepriklausomybės Aktą, Štralio name (dabar Signatarų namų muziejus).

 

Lietuvos Taryba, Vilnius. 1917 m. Autorė – Aleksandra Jurašaitytė.

 

Signatarų namai

 


VIDEO
Istorinė vieta, kurioje 1918 m. buvo pasirašytas Vasario 16-osios Aktas. Dabar Signatarų namų muziejus.

 

                                                                                     Keletas įdomesnių faktų apie signatarus Suvalkijoje:
• Jono Basanavičiaus prisiminimas iš vaikystės. Būdamas 3 metų amžiaus gimtinėje Ožkabaliuose ėjo pupų rinkti į svetimą daržą, priskynęs jų visą „sterblę“, o pamatęs daržo savininkas jam pridėjęs pupų dar į rieškučias ir parvedęs namo. Daugiau žinių apie tautos patriarchą surasite Lietuvos nacionalinio muziejaus filmuke – https://www.youtube.com/watch?v=d0ndkrjg5Kk
• Saliamonas Banaitis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, jo bendraklasis ir suolo draugas buvo būsimasis prezidentas Kazys Grinius, kuris dar raginęs Saliamoną mokytis lietuvių kalbos.
• Pranas Dovydaitis augo Kazlų Rūdos apylinkėse, Runkiuose, kur būnant vaiku jam dukart įkando gyvatė, kaip pats rašo atsiminimuose buvo „pabučiuotas“, to nesibaigė nelaimės ruošiant anglis į jas įlūžo ir apsidegino kojas.
• Justinas Staugaitis – įkūrė vaikų darželį Marijampolėje, kuris buvo pirmais Lietuvoje. Taip pat signataras prisidėjo prie senelių ir našlaičių prieglaudų kūrimo.
• Petras Klimas – prisimena kaip pirmą kartą atvykus mokytis, jis išvydo Marijampolę, kuri jam padarė didžiulį įspūdį. „man pirmą kartą įvažiavus į Marijampolę? Nei Maskva, nei Paryžius, vėliau nebesugebėjo taip sužavėti!“ (Lietuvos aidas, 1928, nr. 196, p. 2-3.)
• Jonas Vailokaitis – du metus dirbo Marijampolėje, taip pat priklausė vaidintuojų kuopai ir buvo įrašytas tarp narių pastatytame spektaklyje „Ūkanose“, kuris miesto žiūrovams rodytas per metus keturis kartus.

                                                                   Kitos įdomybės iš Suvalkijos
Vincas Kudirka – arklių pirklys? Spaudos draudimo laikotarpiu, 1864-1904 m. Suvalkijoje plėtojosi knygnešių tinklai, į veiklą buvo įsitraukęs ir Saliamonas Banaitis, jo namai Vaitiekupiuose buvo tapę knygnešių tarpine stotele, jis ilgą laiką palaikė ryšius su Vincu Kudirka. Šis sugalvojęs nuvykti į Ragainę ir Tižę, supažinti su leidžiama spauda, ir jos skleidėjais. Saliamonas Banaitis tam reikalui, V. Kudirkos ir savo vardu nupirkęs po du arklius ir per sieną prasmuko apsimetę arklių pirkliais, taip ir nesukėlę Rusijos policijos įtarimų.

Suvalkiečiai ir danguje. Pirmoji moteris lakūnė ir parašiutininkė Lietuvoje taip pat kilusi iš Suvalkijos, tai Antanina Liorentaitė. 1933 m. tapo lakūne, o dar po penkerių metų Tauragėje aviacijos šventės metu atlikusi pirmąjį savo šuolį su parašiutu. Apie šią neeilinę asmenybę 2015 m. buvo sukurtas sukurtas dokumentinis filmas „Į raketą sėsčiau“.

 


Antaninos Liorentaitės nuotrauka išspausdinta 1936 m. „Lietuvos sparnų“ 6 numeryje.