1988 m. buvusioje Mindūnų mokykloje savo veiklą pradėjo žvejybos įrankių muziejus. Dabar tai Molėtų krašto muziejaus padalinys – Ežerų žvejybos muziejus. Muziejaus ekspozicijose galima pamatyti įvairių žvejybos įrankių, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės XIX a. pabaigoje, susipažinti su archaine žvejyba ir sužinoti, kaip šis verslas kito. Ekspozicija išdėstyta atstatytoje XIX a. žvejo pirkioje ir svirne. Tarp eksponatų – ir XV a. luotas, ir jau šių laikų žvejybos įrankiai, taip pat ir nelegalūs, konfiskuoti aplinkos apsaugos pareigūnų. Tai – pati gausiausia senųjų žvejybos priemonių ekspozicija Lietuvoje (apie 400 eksponatų), leidžianti suprasti ežerų žvejybos reikšmę vietinių žmonių tradicijoms ir kultūrai.
Šioje virtualioje pamokoje panaudota išmani „kalbančių žuvų“ ekspozicija, muziejuje įrengta 2015 m. Ekspozicija supažindina su pagrindinėmis ežerų buveinėmis ir jų svarbiausiais gyventojomis – ežerų žuvimis. Šio puslapio apačioje rasite audioįrašus, kuriais žuvys „prisistato“: pasakoja apie savo išvaizdą, biologiją ir ekologiją.
Daugiau apie Ežerų žvejybos muziejų galite sužinoti paspaudę šią nuorodą:
https://www.moletumuziejus.lt/ekspozicijos/zvejybos-muziejus/
MOLĖTŲ EŽERYNAS
Molėtų ežerynas (dar kitaip vadinamas Molėtų-Labanoro ežerynu) yra įtrauktas į pasaulinį ežerų tinklą „Living Lakes“ („Gyvuojantys ežerai“). Į šį tinklą patenka didžiausi ir svarbiausi pasaulio ežerai, tokie kaip Viktorija, Titikaka, Bodenas, Baikalas ir kt. Kadangi Labanoro girioje esantys ežerai palyginti nedideli, į minėtą tinklą 2004 m. įtrauktas visas ežerynas, susidedantis iš 300 labai įvairių ežerų. Šio ežerų tinklo pagrindinė ypatybė ta, kad į jį įtraukti ežerai pasižymi labai didele biologine įvairove, kuriai gresia didelis pavojus (nedarnus turizmas, tarša, verslinė žūklė, brakonieriavimas, pakrančių erozija dėl plynųjų miško kirtimų ir kt.).
Molėtų ežerai pagal susiformavimą yra trijų tipų.
Rininiai, arba ledo krioklių išmušti. Susiformavo palei ledyno pakraštį nuo ledyno viršaus (3 km aukštyje) krintant vandeniui ir išmušant pailgas, gilias daubas. Šie ežerai yra tarsi sujungti grandinėle susisiekiančiais upeliais. Kai kurie jų (pavyzdžiui, Aisetas) primena ilgą upę. Tai giliausi ežerai. Baltųjų Lakajų ežere giliausia vieta siekia net 55 m. Taip pat šiame ežere yra nuskendęs miškas, kuris taip ir liko stovėti, tuo sukurdamas unikalią ežero buveinę visokiai gyvasčiai. Rininių ežerų dugnas be galo įvairus. Čia gausu molio kanjonų ir įvairiaspalvių versmių ir net urvų, kuriuos apgyvendinti labai mėgsta vėgėlės. Su unikaliu ir dar mažai tyrinėtu ežerų dugno pasauliu supažindina kino filmas „Ežerų dugne“ (ištraukas žr. žemiau).
Ledo guolių ežerai. Tai – dideli, apvalūs ir seklūs ežerai. Susiformavo atskilus leido luitams ir jiems savo svoriu išgulėjus daubas, kurios vėliau prisipildė ledo tirpsmo vandeniu. Tipiškas tokio ežero pavyzdys yra Kertuojai – labai didelis (kranto perimetras – per 20 km) ir labai seklus (vidutinis gylis – tik 2 m). Seklieji Kertuojai mažu upeliu susijungia su giliuoju Juodųjų Lakajų ežeru ir kartu sudaro unikalią sistemą, kur gilusis ežeras žuvims yra tarsi „motininis“, o seklusis ežeras – milžiniškas „inkubatorius“. Pavasarį nutirpus ledui dideli žuvų tuntai plaukia neršti iš gilaus ežero į seklų, kuriame vanduo žymiai greičiau įšyla, ir tada grįžta atgal. Tokia ežerų sistema, kur visas ežeras yra tarsi inkubatorius, unikali visoje Lietuvoje.
Termokarstiniai ežerai. Tai – vėliausiai atsiradę ir trumpaamžiškiausi ežerėliai, greitai virstantys pelkėmis. Kaip rodo pats pavadinimas („termo“ – šiluma, „karstas“ – įgriuva), šie ežerėliai susiformavo ištirpus po storu smėlio sluoksniu palaidotiems ledynams. Tai įvyko, kai klimatas mūsų krašte tapo daug šiltesnis. Ištirpusio ledo vietoje susiformuodavo įgriuva, labai primenanti meteorito kraterį. Žymiausia tokia įgriuva – Velnio dauba, esanti Aukštadvario regioniniame parke. Tokių „velnio daubų“ gausu ir Molėtų-Labanoro ežeryne. Dauguma jų telkiasi Žiežulinio telmologiniame draustinyje. Termokarstiniai ežerėliai yra maži, labai gilūs, bet juose esanti žuvų įvairovė yra skurdi.
BALTIEJI LAKAJAI 1 videofilmas „Baltieji Lakajai“
EŽERŲ ŽUVŲ ĮVAIROVĖ, REIKŠMĖ IR GRĖSMĖS
Lietuvoje aptinkamos 66 žuvų rūšys. Didžiausia jų įvairovė yra upėse. Ežeruose aptinkamos 25 rūšys. Trys iš jų –ežerinis sykas, ežerinė rainė ir paprastasis vijūnas – yra labai retos ir įrašytos į Lietuvos Raudonąją Knygą. Ežeriniai sykai (Baltųjų Lakajų porūšis) kadaise gyveno ir Molėtų ežeryne, bet jau išnyko.
Pagal sistematiką ežeruose gyvenančios žuvys priskiriamos 6-iems būriams.
Iš lašišažuvių (lot. Salmoniformes) būrio atstovų ežeruose gyvena ežeriniai sykai (Coregonus lavaretus holstatus), seliavos (Coregonus albula), ežerinės stintelės (Osmerus eperlanus marinus relicta), lydekos (Esox lucius) ir kartais europiniai kiršliai (Thymallus thymallus).
Unguriažuvių (Anguilliformes) būrio yra viena rūšis – europinis upinis ungurys (Anguilla anguilla). Gyvena gėluosiuose vandenyse ir Baltijos jūros pakrantėje, neršti plaukia į Sargasų jūrą, po neršto žūva.
Karpžuvių (Cypriniformes) būrio įvairovė pati didžiausia – 26 rūšys, dauguma jų (19 rūšių) aptinkama ir ežeruose. Tai salatis (Aspius aspius), saulažuvė (Leucaspius delineatus), kuojos (Rutilus rutilus), paprastosios aukšlės (Alburnus alburnus), karšiai (Abramis brama), plakiai (Blicca bjoerkna), gružliai (Gobio gobio), kartuolės (Rhodeus sericeus), lynai (Tinca tinca), raudės (Scardinius erythrophthalmus), auksiniai karosai (Carassius carassius) ir ežerinės rainės (Phoxinus percnurus; pirmą kartą Lietuvos vandenyse aptiktos 2006 m.). Sidabrinis karosas (Carassius auratus), kaip ir paprastasis karpis (Cyprinus carpio) į Lietuvos vandenis buvo įvežtas ir aklimatizuotas. Pratakiuose ežeruose aptinkamos 4 šio būrio vijūninių (Cobitidae) šeimos 4 rūšys: šlyžys (Noemacheilus barbatulus), vijūnas (Misgurnus fossilis), paprastasis kirtiklis (Cobitis taenia) ir auksaspalvis kirtiklis (Sabanejewia aurata; pirmą kartą Lietuvoje aptiktas 2000 m.).
Ežeruose aptinkama ir plėšrių ešeržuvių (Perciformes) būrio atstovų: pūgžlys (Gymnocephalus cernuus), ešerys (Perca fluviatilis), sterkas (Sander lucioperca).
Šamažuvių (Siluriformes) būrio Lietuvoje yra tik vienas atstovas – šamas (Silurus glanis), pati didžiausia Lietuvos žuvis.
Iš menkiažuvių (Gadiformes) būrio ežeruose gyvena tik vėgėlė (Lota lota).
Detaliau apie šias žuvis pasiklausykite skyriuje „Pagrindinės ežerų buveinės ir žuvų bendrijos“.
Daugelis Lietuvos ežerų gyvuoja jau 12 tūkst. m. Per šį labai ilgą laikotarpį jie smarkiai keitėsi. Sekliausi virto pelkėmis, o šie – miškais, o patiems giliausiems ežerams, matyt, niekas negresia. Ežerų dumblėjimas, o po to – pelkėjimas – didelė problema šaltamėgėms žuvims, užsilikusioms pas mus nuo tada, kai klimatas Lietuvoje buvo panašus į tundros. Šylant ežerams, dumblėjant jų dugnui, keičiasi dujų apytaka, ir ežerai tampa nebetinkami gyventi tokioms šaltamėgėms rūšims kaip sykai, ežerinės stintelės ir seliavos. Dėl to jos aptinkamos tik 1 proc. visų Lietuvos ežerų, tarp jų ir Molėtų ežeryne.
Ežerų dumblėjimas vyksta ne tik dėl klimato kaitos ar vandens taršos, bet ir dėl pažeistos žuvų bendrijų struktūros. Jeigu ežeruose trūksta žuvų plėšrūnių, pavyzdžiui, lydekų, tai jų grobis – karpinės žuvys greitai sunaikina smulkių vėžiagyvių populiaciją, o vėžiagyviai yra vandens švarintojai, nes minta dumbliais. Nėra vėžiagyvių –> prisiveisia daug dumblių –> ežeruose sumažėja deguonies –> sumažėja žuvų. Tai yra tik vienas iš pažeistos mitybinės grandies pavyzdžių, bet iš tikrųjų ežere vyksta daug daugiau nematomų, mažai ištyrinėtų procesų, kurie daro įtaką viso ežero gyvenimui.
Pačios žuvys yra labai svarbi mitybos grandis daugeliui kitų gyvūnų, tarp jų – žinduoliams ir paukščiams, bet dėl praeityje vykusios verslinės žūklės ir nelegalios žvejybos draudžiamomis priemonėmis (elektra, tinklais, žeberklais) bei draudžiamu metu (per nerštą) žuvų gausa ežeruose smarkiai sumenko ir tai atsiliepė visai, ne tik ežerų, ekosistemai. Norint išvengti tragiškų padarinių būtina ežerus papildomai žuvinti, kas šiuo metu intensyviai daroma. Molėtų ežerynas priklauso vadinamam „Žvejų rojui“, kur ežerų žuvinimui skiriamas didelis dėmesys.
Ežerų žvejybos muziejus demonstruoja visą žvejybos istoriją – nuo senovinės, tausojančios žvejybos iki brakonieriavimo būdų ir priemonių, padariusių didelę žalą žuvų populiacijai. Senovinės žvejybos būdai nekenkė žuvų populiacijai, žmonės gaudydavo tik tiek žuvies, kiek jiems patiems reikėdavo. Su šiais žvejybos būdais galite susipažinti žemiau pateiktuose trumpuose filmukuose. Žuvys pradėjo nykti, kai ežeruose atsirado verslinė žvejyba ir pradėti naudoti daug ilgesni tinklai. Daug prie žuvų populiacijų nykimo prisidėjo ir gaudymas elektriniais aparatais.
LUOKIJIMAS 3 videofilmas „Luokijimas“
TINKLAI 4 videofilmas „Tinklai“
PAGRINDINĖS EŽERŲ BUVEINĖS IR ŽUVŲ BENDRIJOS
Žuvys ežeruose gyvena ne pavieniui, o bendrijomis. Jos yra pavadintos pagal vyraujančią žuvį ežere. Neretai paties ežero pavadinimas ir atspindi, kokia žuvų bendrija jam nuo seno būdinga (Ešerinis, Lydekinis, Karosinėlis, Šaminis ir t. t.). Žuvų rūšinę sudėtį dažniausiai nulemia vandens kokybė. Pavyzdžiui, rūgščiuose pelkiniuose ežerėliuose geriausiai jaučiasi ešeriai. Uždumblėjusiuose, deguonies trūkumu pasižyminčiuose ežeruose aptiktume daugiausia karosų, lynų. Itin švarų vandenį mėgsta kiršliai. Žuvų bendrijos gali skirtis ir pačiame ežere, ypač jei jis didelis ir gilus. Pagrindinės didelio ežero buveinės yra skirstomos į zonas, lotyniškai vadinamas litorale, profundale ir pelagiale. Litorale yra pakrančių zona, kurioje galima pamatyti raudes, nedidelius ešerius (seni ešeriai pasitraukia į gilumą), aukšles, kuojas ir retuosius vijūnus. Profundale (vidurinėse gelmėse) gyvena pagrindinės žvejų mėgiamos rūšys: lydekos, karpiai, karšiai, plakiai, lynai, stintelės, seliavos. Pelagiale (priedugnės buveinėje) gyvena šamai, vėgėlės, starkiai, pūgžliai, unguriai.
Pagal mitybos ypatumus vienos žuvys (lydekos, salačiai, šamai, vėgėlės, starkiai, ešeriai) yra plėšrios – minta žuvimis, kitos (unguriai) yra iš dalies plėšrios arba (kartuolės ir baltieji amūrai) minta tik augaliniu maistu, dar kitų rūšių žuvys minta bestuburiais arba yra visaėdės.
Žemiau pateikiami audioįrašai apie skirtingas žuvų rūšis, kuriuos sukūrė gamtininkas Selemonas Paltanavičius, o įgarsino aktorius Jokūbas Bareikis. Išklausę šiuos įrašus pamėginkite kiekvieną iš žuvų rūšių priskirti tam tikrai ežero buveinei (litorale, profundale, pelagiale), taip pat nustatykite, kurios iš jų yra plėšrios, kurios maitinasi vandens bestuburiais, kurios augalais, o kurios yra visaėdės.
Šių žinių jums prireiks atsakant į testo klausimus.
