Muziejus-Mokykla-Moksleivis - KAIP SVETIMI AUGALAI KRETINGOS ŽIEMOS SODE TAPO SAVAIS?

KAIP SVETIMI AUGALAI KRETINGOS ŽIEMOS SODE TAPO SAVAIS?

Kretingoje nuo seno žavimasi mūsų kraštui neįprastais augalais. Grafas Juozapas Tiškevičius dvaro rūmuose 1878 m. įkūręs didžiulę oranžeriją – Žiemos sodą su egzotiškų kraštų augalais. Meilė šiems augalams, matyt, persidavė ir kretingiškiams, nes atkuriant pokario metais sunaikintą Žiemos sodą miestelėnai iš namų nešė ir dovanojo visus įdomesnius augalus. Kam gali nepatikti pasėdėti Žiemos sode ir pasigrožėti čia augančiais egzotiškų kraštų augalais?

Susipažinkime su Kretingos muziejaus Žiemos sodo augalais.

Kretingos muziejaus Žiemos sodas.

DYKUMOS

Dykumoje karšta, bet ar tikrai joje išbūtume be šiltų drabužių?

Dykumai būdingi dideli paros temperatūros svyravimai. Oro temperatūra dieną šešėlyje pakyla iki +50 °C , naktimis nukrinta iki 0 ar +10 °C, neretai ir žemiau nulio. Žemiausia temperatūra – -35 °C užfiksuota Karakumų dykumoje.
Dykumose labai mažai drėgmės – per metus iškrinta vos iki 250 mm kritulių. Sausasis laikotarpis užtrunka kelis mėnesius, bet būna, kad nelyja ir kelis metus.

Dykuma

Ar dykumos – tik kalnai smėlio?

Dykumos būna įvairių tipų: akmeningosios, žvyringosios, smėlingosios, druskingosios, molingosios. Smėlingųjų dykumų yra tik 20 proc., daugelis dykumų yra pliki akmenynai. Tik penktadalį didžiausios pasaulyje Sacharos dykumos ploto sudaro smėlingosios dykumos, 70 proc. jos sudaro akmeningosios ir 10 proc. druskingosios dykumos.
Ar žinojote, kad dykumų dirvožemis skurdus ir jame beveik nėra drėgmės bei humuso?

Smėlio dykuma

Akmeningoji dykuma.

Kokie augalai auga dykumose, ar tikrai ten nėra vandens?

Kai kuriuose dykumų plotuose augalijos beveik nėra, kitur ji aptinkama retai. Vietomis pasitaiko šiurkščių žolių, alavijų, retų krūmų ar pavienių medžių (vyrauja akacijos).
Dykumų augaliją sudaro kserofitai (gr. xero – sausas, phytos – augalas) – augalai, kurie ilgą laiką gali išgyventi negaudami vandens, tarp jų ypač daug yra sukulentų – augalų, kurie savo stiebuose, lapuose ar šaknyse kaupia vandenį.

Dykumos augalija skurdi.

Dykumose yra natūralių ir dirbtinių oazių – vietų, kur yra vandens ir auga šiek tiek daugiau augalų rūšių. Anksčiau prekybiniai keliai dykumose driekdavosi nuo vienos oazės iki kitos.

Ypač daug dirbtinių oazių yra Sacharos dykumoje, jose auginamas Kanarinis finikas.

Kanarinis finikas dykumoje.

Finiko vaisiai – daugelio mėgstamos datulės.

Ar pagalvojote, kokie išradingi augalai turi būti, kad išgyventų dykumose?

Dykumos augalai įvairiais būdais prisitaikė prie ekstremalių sąlygų – aukštos temperatūros ir vandens stokos:

šaknys giliai įsiskverbia į žemę, kad pasiektų gruntinius vandenis (pvz. Saksaūlo šaknys pasiekia net 10 m gylį);
lapai padengti vaško sluoksniu, apaugę plaukeliais arba virtę dygliais, kad sumažintų transpiraciją ir sulaikytų vandenį;

Kai kurių kaktusų stiebai apaugę plaukeliais.

drėgnuoju metų laiku savo stiebuose, šaknyse ar lapuose sugeba kaupti vandens atsargas (tokius augalus vadiname sukulentais);

Agavos lapai kaupia vandenį ir yra padengti vaško sluoksniu.

Opuncija vandenį kaupia ir šaknyse.

fotosintezę vykdo specifiškai: žiotelės dieną užsidaro, o atsiveria naktį, kada garavimo greitis mažesnis dėl žemesnės temperatūros;
gyvuoja tik trumpą laiką – išdygsta po lietaus ir gyvena labai trumpai – 2–3 savaites, per tą laiką spėja pražysti ir subrandinti sėklas (tokie augalai vadinami efemerais).

Kaktusai stiebuose kaupia vandenį, o lapai virtę dygliais. Fotosintezė vyksta sultinguose kamienuose, o ne lapuose.

Tad kuo įdomios dykumos?

Dykumose vyrauja aukšta temperatūra, o kritulių iškrinta labai mažai.
Augalija skurdi arba jos visai nėra.
Augalai belapiai, dygliuoti, pūkuoti ar padengti vašku, turintys ilgą šaknų sistemą.

Akmeningoji dykuma.

Ar kada pagalvojai, kad dalį dykumos gali rasti ir Kretingoje?

Kretingos muziejaus Žiemos sode auga gausi dykumų augalų kolekcija.

Daugiau apie šiuos augalus galerijoje (žr. nuotraukos ir garso takelis)

Cilindrinė opuncija, Alavijai, Peruvinis stulpenis, Lenktašakė nolina.

Sukulentų kolekcija Žiemos sode

DRĖGNIEJI ATOGRAŽŲ MIŠKAI

Ar visada drėgnuose atogrąžų miškuose reikia skėčio?

Drėgnieji atogrąžų miškai skirstomi į drėgnuosius pusiaujo miškus ir periodiškai drėgnus atogrąžų miškus, esančius toliau nuo pusiaujo, jiems būdingi trumpi sausieji laikotarpiai.
Drėgniesiems pusiaujo miškams būdingas labai karštas ir drėgnas klimatas:

oro temperatūra ištisus metus aukšta (24–28°C), su labai mažais (2–3°C) metinės temperatūros svyravimais;
kritulių kiekis labai didelis (net 1500–3000 mm, o kai kur net 10000 mm per metus, t. y. 14 kartų daugiau nei Lietuvoje);
lyja ištisus metus, dažniausiai antroje dienos pusėje, apie 250 dienų per metus, oro drėgnumas siekia 75–95%.

Periodiškai drėgniems atogrąžų miškams būdinga aukšta oro temperatūra ištisus metus ir trumpas (2–3 mėn.) sausasis laikotarpis.

Drėgnųjų atogrąžų miškas.

Drėgnuose atogrąžų miškuose didelė augalijos įvairovė, bet ar dirvožemis čia tikrai derlingas?

Dirvodarinės uolienos čia labai greitai dūla, susidaro labai storas iki 20 m. dirvožemio sluoksnis, tačiau jis nėra derlingas. Nors į paviršių patenka daug nukritusių lapų, šakų, ir jie greitai suyra, bet susidariusias maistingąsias medžiagas augalai tuoj pat sunaudoja, ir humusas nesikaupia. Humusą ir vertingus cheminius junginius taip pat išplauna dažnos liūtys.

Drėgnųjų atogrąžų miškas.

Drėgnuose atogrąžų miškuose netrūksta nei vandens, nei šilumos, bet ar visiems augalams augti yra geros sąlygos?

Drėgnieji pusiaujo miškai yra visžaliai, tankūs, jiems būdinga didžiulė augalų įvairovė. 1 ha auga iki 200 skirtingų medžių rūšių, ištisus metus čia apstu žydinčių, vaisius nokinančių ir sėklas brandinančių medžių. Čia esama net 17 tūkstančių žydinčių augalų rūšių.
Tik apie 2% šviesos, pasiekusios miško skliautą, prasiskverbia pro storą lapijos dangalą. Po miško skliautu tvyro prieblanda ir yra tvanku, žemės paviršius glitus, dažnai pelkėtas. Blausioje šviesoje negali augti medžių daigai ir kiti šviesos reikalaujantys augalai.

Augalija išsidėsčiusi ardais, medžiai labai aukšti, o pažeme auga žolinių augalų, krūmų ir vijoklių sąžalynai.

Čia tvyro nuolatinė migla.

Ar žinojai, kad medžiai gali būti „išsišovėliai“ ir „žudikai“?

Drėgnųjų atogrąžų miškai yra labai tankūs, matyt dėl to juos dažnai vadina džiunglėmis. Kadangi čia šilta ir drėgna, medžiai auga labai greitai. Besivaržydami dėl saulės spindulių jie užauga labai aukšti, išsišakoja tik 50 metrų aukštyje. Medžiai plačiai išskleidžia viršutines šakas ir sudaro tankią lają, kad galėtų gauti kuo daugiau šviesos. Ar pagalvotum, kad kai kurių medžių laja būna net futbolo aikštelės dydžio?
Virš atogrąžų miško šen bei ten iškyla vienas kitas medis milžinas – „išsišovėlis“. Tokių medžių aukštis siekia 60 ir daugiau metrų, jie aukštesni nei 16 aukštų namai.

Ar kur nors girdėjote, kad medis gali augti kaip liana? Pasirodo, kai kurie fikusai gali augti kaip lianos. Jie medžiu lipa į viršų, kol pasiekia šviesą, orines šakas išleidžia žemyn, ir jos įsišaknija dirvožemyje. Iš šaknų išaugusios šakos aplink medžio šeimininko kamieną sudaro medinį tinklą. Pasiekęs medžio viršūnę fikusas išskleidžia vainiką virš savo šeimininko, užstodamas jam šviesą. Kai šeimininkas žūva, fikusas pradeda augti savarankiškai. Ar žinote, kad vienas iš tokių fikusų auga ir Kretingoje?

Žiemos sode augančio Stambialapio fikuso laja.

Bengalinio fikuso atraminės šaknys.

Kam auginti medžio kamieną, jeigu galima pasinaudoti kitais?

Lianoms reikia daug šviesos, tačiau drėgnuose atogrąžų miškuose dėl šviesos reikia „kovoti“ su aukštais drėgnųjų miškų medžiais. Lianos – sumedėję vijokliniai augalai, savo stiebu besivyniojantys ant medžių.

Drėgnuose atogrąžų miškuose gausu lianų.

Monstera atogrąžų miške.

Ploni laipiojantys lianų stiebai, lipdami medžiais, labai greitai pasiekia miško skliautą ir šviesą.
Pakilusios tarp medžių šakų, lianos medžių viršūnėse mezga kilpas ir augina lapus, žiedus bei vaisius.

Lianos pačios neeikvoja maisto medžiagų kamienui užauginti, jos pasinaudoja medžiais kaip atrama.

Jos išleidžia orines šaknis, kurios pasiekia žemę, įsiskverbia į dirvožemį, sumedėja ir pačios tampa atrama kitiems vijokliniams augalams.

Monsteros orinės šaknys.

Kretingos Žiemos sode auga dvi didžiulės Voinerio tetrastigmos lianos. Ar kada matei šias lianas?

Kretingos Žiemos sode auga dvi didžiulės Voinerio tetrastigmos lianos.

Kas yra Epifitas?

Drėgnųjų atogrąžų miško medžiuose auga epifitai – tokie augalai, kurie prisikabina prie kitų augalų kamienų, stiebų, šakų ar net lapų. Jie iš savo šeimininkų neima nei vandens, nei maisto. Tiesiog pasinaudoja jais norėdami pasiekti šviesą.
Ar kada būtum pagalvojęs, kad po gausaus lietaus epifitų masė dėl jų surinkto vandens taip padidėja, kad gali nulūžti visa medžio šaka?
Kaip epifitai auga bromelijinių šeimos augalai (guzmanijos, echmėjos), paparčiai, anturiai, kerpės, orchidėjos, net kai kurių kaktusų rūšys.
Bromelijinių šeimos augalų lapai sudaro savotišką piltuvėlį, kuriame kaupiasi lietaus vanduo (jis nuteka prie šaknų). Į šį vandenį patekusios organinės liekanos irsta ir tampa trąšomis.
Ar būtumėte pagalvoję, kad džiunglėse auaganti labai didelė bromelija gali savyje sukaupti pilną kibirą vandens? Tokių augalų galite pamatyti ir Kretingos Žiemos sode.

Epifitų gali būti tiek daug, kad net nebematyti medžių šakų ir žievės.

Bromelijinių šeimos epifitiniai augalai.

Tikrasis plokštenis, kaktusas, taip pat yra epifitinis augalas.

Augalų prisitaikymas drėgnuose atogrąžų miškuose

medžiai besivaržydami dėl saulės užauga labai aukšti, šakojasi labai aukštai (apie 50 metrų aukštyje) ir tik tada plačiai išskleidžia savo lają;
kai kurie didesni medžiai turi atraminių šaknų, kurios paremia kamieną, kad medis nenuvirstų;
epifitų lapai sudaro savotišką piltuvėlį, kuriame kaupiasi lietaus vanduo;

Echmejos lapų skrotelėse kaupia vandenį.

vijokliniai augalai ir lianos turi kabliukus arba ūselius, kuriais kabinasi į kitus augalus.

Lianų kabliukai.

Lianų ūseliai.

Augalų lapų paviršius vaškinis, o viršūnė smaili (vadinama lašėjimo smaile) – tokiais lapais greičiau nuteka lietaus vanduo.

Miško paklotės augalų lapai platūs, kad sugautų kuo daugiau saulės spindulių.

Echmejos lapų skrotelėse kaupia vandenį.

Tad kuo įdomūs drėgnieji atogrąžų miškai?

Drėgnuose atogrąžų miškuose visus metus pastovi aukšta temperatūra ir labai didelis kritulių kiekis. Augalija labai vešli, išsidėsčiusi ardais, nepaprastai įvairi (2/3 planetos floros ir faunos įvairovės).

Dregnųjų atogrąžų miškas.

Ar kada pagalvojai, kad su drėgnųjų atogrąžų miškų augalais gali susipažinti Kretingoje?

Kretingos muziejaus Žiemos sode auga 26 rūšių drėgnųjų atogrąžų miškų augalai. Šiai geografinei zonai priklausančių augalų Žiemos sode yra daugiausia.

Daugiau apie šiuos augalus galerijoje (žr. nuotraukos ir garso takelis)

epifitiniai augalai (Dryžuotoji echmėja, Tikrasis plokštenis, orchidėjos Falenopsiai, Inkstpaparčiai);
lianos (Voinerio tetrastigma, Nuostabioji monstera, Bugenvilija);
medžiai (Stambialapis fikusas);
žoliniai augalai (Amazoninė alokazija, Mažasis bananas).

Tropiniai augalai Kretingoje.

STEPĖS

Ar žinojai, kad stepės dar vadinamos ir kitaip?

Skirtinguose pasaulio žemynuose stepės vadinamos skirtingai:

Europoje ir Azijoje – stepėmis;
Šiaurės Amerikoje – prerijomis;
Pietų Amerikoje (Šiaurės Argentinoje ir Urugvajuje) – pampa.

Stepėms būdinga karšta vasara (25–30°C) ir šalta žiema (nuo -5 iki -15°C). Per metus iškrinta 250–600 mm kritulių (Lietuvos vidurkis – 700 mm), būna dažnos sausros. Vasarą dažnos konvekcinės audros, didelis garavimas, žiemą sninga (išskyrus pampą – Pietų Amerikos stepę).

Stepė

Stepės įspūdingai atrodo pavasarį, kai žydi laukinės aguonos.

Kodėl stepėse neauga miškai?

Stepėse dėl didelės yrančių žolių masės ir nedidelio kritulių kiekio formuojasi storas (iki 1 m) humuso sluoksnis, kuris suteikia dirvai juodą spalvą. Humuso kiekis dirvožemyje siekia 8–12 proc. Tai trigubai viršija Lietuvos derlingiausio dirvožemio humuso kiekį.
Nors stepės pasižymi vienu derlingiausių pasaulio dirvožemių ir lyja čia gerokai daugiau nei dykumose, tačiau nepakankamai, kad augtų miškai.
Stepėse vyrauja atviri plotai, padengti žolynais, medžius (gluosnius, liepas) galima aptikti tik palei upes.

Natūralių stepių šiais laikais beveik neliko, nes dėl labai derlingo dirvožemio žmonės jas suarė arba pavertė ganyklomis.

Suarta stepė.

Ar skaitydamas susimąstei, kaip turėtų būti augalai prisitaikę, kad išgyventų stepėse?

Stepės augmeniją sudaro daugiamečių, giliai įsiskverbiančias šaknis ir šakniastiebius turinčių žolių bendrijos (auga kiečiai, soruolės, vyrauja ašuotės ir eraičinai):

dėl kritulių stokos čia beveik neauga medžiai ir krūmai (jie auga tik upių ir kitų vandens telkinių pakrantėse);
augalų ilgos šaknys, dažnai įsiskverbiančios iki 2 m gylio, kad pasiektų gruntinius vandenis, sutvirtintų dirvožemį ir sumažintų jo eroziją;
žolių stiebai auga ties žemės paviršiumi, o tai reiškia, kad joms nekenkia, kai augalėdžiai nugraužia lapus (kitaip, nei daugumai kitų augalų, kurie auga nuo viršūnės);
kad išgarintų kuo mažiau vandens, žolių lapai siauri, pailgi, lenktais kraštais.

Stepės daugiamečių žolių karalija.

Dėl kritulių stokos čia beveik neauga medžiai ir krūmai (jie auga tik upių ir kitų vandens telkinių pakrantėse).

Stepių augalas soruolė.

Stepėms būdingi eraičinai.

Tad kuo įdomios stepės?

Stepėms būdingos karštos vasaros, šaltos žiemos ir dažnos sausros. Čia derlingi dirvožemiai, auga gausi ir įvairi žolinė augalija, dėl kritulių stokos medžius stepėse galima aptikti tik palei upes.