Reformacija Europos valstybėse buvo labai sudėtingas reiškinys: ji prasidėjo XVI a. pradžioje kaip argumentų sistemos kūrimas tikėjimui pakeisti, bet greitai bažnyčios organizaciją pritaikė kintančiai visuomenės sanklodai, kylančioms naujoms politinėms tendencijoms. Reformacija daugelyje kraštų tikėjimą susiejo su politiniais ir socialiniais procesais, sparčiai ir įvairiapusiškai veikė kultūros raidą. Europoje susiformuoja dvi protestantiškos bažnyčios: Vokietijoje – evangelikai liuteronai pagal Martino Liuterio mokymą, o Šveicarijoje – evangelikai reformatai pagal Žano Kalvino mokymą. Šios protestantų bažnyčios nepakluso popiežiaus valdžiai, buvo supaprastinta pačios bažnyčios samprata, dvasininkams keliami aukštesni išsilavinimo reikalavimai, o Dievo žodis turėjo būti skelbiamas parapijiečiams suprantama kalba. Tuo tikslu reikėjo imtis Šventojo Rašto vertimo į gimtąsias kalbas. Abi šios reformacijos srovės plito Europoje, o jų idėjas į Lietuvą parveždavo ten studijavę didikai, po įvairias šalis migravę pirkliai ir amatininkai.
Vienas iš pirmųjų reformacijos sklidimo židinių Lietuvos Didžiojoje Karalystėje (LDK) buvo Kėdainiai. Tai buvo privatus kunigaikščių Radvilų miestas. Jų kvietimu į Kėdainius atvyko vokiečiai evangelikai liuteronai ir škotai – evangelikai reformatai. Kunigaikščiai Kristupas Radvila (1585–1640) ir jo sūnus Jonušas (1612–1655) sudarė sąlygas atvykėliams Kėdainiuose laisvai įsikurti ir išpažinti savo religiją.
Kunigaikštis Kristupas Radvila
Kunigaikštis Jonušas Radvila
1652 m. spalio 6 d. kunigaikščio, Žemaitijos kunigaikštystės seniūno,
Lietuvos lauko etmono Jonušo Radvilos raštas, kviečiantis vokiečius pirklius ir amatininkus į Kėdainius
Privilegijos vertimas: „<…..> Todėl ir kviečiame Jus į Kėdainius, kurie yra ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos, ties patogia upe, kuri vadinasi Nevėžis. Į Rygą ir Karaliaučių yra 30 mylių, į Vilnių – 16, į Kauną – 6. Čia laisvai atvyksta pirkliai iš Prūsijos, Livonijos, Kuršo, Žemaitijos, Lietuvos. Čia reformatai ir liuteronai turi savo bažnyčias ir religijos laisvę, o taip pat yra privilegijuoti vokiškąja Magdeburgo teise. Be to, kad geri vokiečiai pirkliai bei amatininkai apsigyventų, mes pažadame jiems ne tik laisvę dešimčiai metų nuo visokių mokesčių bei kitų prievolių, bet ir aprūpinimą sklypais, reikalingais namams ir daržams ir visokią kitą globą, kuri tik bus reikalinga.“
Pirmieji vokiečiai, manoma, atvyko iš Saksonijos XVII a. pradžioje ir įsikūrė Jonušavos priemiestyje. Ten jie 1679 m. pasistatė mūrinę renesansinių formų evangelikų liuteronų bažnyčią. Jos interjeras santūrus ir skoningas, didžiausia interjero puošmena – šešios XVII a. antrojoje pusėje tapytos šventųjų apaštalų freskos.
Evangelikų liuteronų bažnyčia XVII a. vid.
Evangelikų liuteronų bažnyčios freskos: evangelistas Šv. Jonas ir Šv. Lukas
Pasižiūrėkite ištrauką iš filmo „Religinės konfesijos Kėdainiuose“ (apie evangelikų liuteronų bažnyčią).
1648 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vladislovas Vaza miesto savininko Jonušo Radvilos rūpesčiu vokiečiams, gyvenantiems Jonušavoje, suteikia atskiro miesto teises: suteikia teisę turėti savo herbą ir rinkti burmistrą bei įteisina turgaus privilegiją.
Kėdainių ir Jonušavos herbai iš 1648 m. Vladislovo Vazos privilegijos Nr. 10
Liuteronų bendruomenėje buvo Prūsijoje ir Saksonijoje garsių Apeldornų, Berkenų, Bodendorfų šeimų atstovai. Jie buvo puikūs amatininkai, pirkliai, kvalifikuoti gydytojai ir vaistininkai. XVII–XVIII a. beveik visa medicina Kėdainiuose buvo evangelikų liuteronų rankose. Jie įkūrė pirmąsias medicinos įstaigas – špitoles ir vaistines, pirmąją karo ligoninę. Mieste dirbo garsūs gydytojai ir mokslų daktarai, vaistininkai: Jokūbas Fabricijus, Adomas Freitagas, Jonas Majus, Johanas Rozenas, Jokūbas Apeldornas, Frydrichas Kaneinis, Jonas Fišeris ir kt.
Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, XVIII a. piešinys Nr. 11
Škotai – evangelikai reformatai į Kėdainius atvyksta XVII a. pradžioje ir įsikuria pačiame miesto centre aplink Didžiosios Rinkos aikštę. Tai buvo pasiturintys pirkliai, prekybininkai, reformatų bažnyčios iždininkai, mokesčių rinkėjai, krautuvių ir palivarkų nuomininkai, burmistrai, teologijos mokslo daktarai, dėstę Kėdainių gimnazijoje. Miesto savininko Kristupo II Radvilos leidimu jie iš vietinių gyventojų supirkinėjo sklypus ir juose mūrijo vieno ir dviejų aukštų U, L, I raidžių formos namus su stačiais stogais ir renesansiniais frontonais. Dviaukščių namų pirmuose aukštuose laikė krautuves ir smukles, antruose aukštuose gyveno, o skliautuotuose rūsiuose laikė prekes. Škotų namai buvo puošnūs, su medinėmis galerijomis kiemuose. Jie meldėsi 1652 m. pastatytoje evangelikų reformatų katedroje ir sudarė net 37,9 proc. šios bažnyčios tikinčiųjų.
Evangelikų reformatų bažnyčia (XVII a. vid.) ir jos spyna
Puošnus daugiašakis bažnyčios šviestuvas ir sakykla
Pasižiūrėkite ištrauką iš filmo „Religinės konfesijos Kėdainiuose“ (apie evangelikų reformatų bažnyčią).
Bažnyčios rūsiuose buvo laidojami žymūs evangelikų reformatų parapijos atstovai ir įrengta kunigaikščių Radvilų kripta. Joje puošniuose XVII a. sarkofaguose palaidoti Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603 m.), jo anūkas Jonušas Radvila (1612–1655 m.) ir trys pastarojo broliai – Steponas, Jurgis, Mikalojus bei sesuo Elžbieta. Sarkofagai yra vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko kūriniai, pagaminti iš alavo ir švino, ornamentikoje vyrauja kabančios skraistės, vaisių kekės, žvėrių kaukės ir ypač išskiriamas simbolis – Erelis, garsinantis, šlovinantis ir aukštinantis Radvilų giminę.
Kunigaikščių Radvilų sarkofagai ir jų puošybos detalė
Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos (1612–1655 m.) sarkofagas ir jo įkapinis rūbas
Protestantiška etika iš tikinčiųjų reikalavo taupumo, paprastumo, punktualumo, saikingumo, racionalumo. Todėl ne tik bažnyčių interjere, bet ir tikinčiųjų aprangoje vyravo tamsios spalvos, santūrūs drabužių modeliai, paprasti, be puošnių detalių kostiumai.
Kėdainių miestiečiai protestantai išeiginiais drabužiais
Dar vienas labai svarbus Lietuvos protestantų veiklos aspektas – išsilavinimo, mokytumo, rašto, spaudos svarbos ir vertės suvokimas. Tai skatino mokyklų kūrimą ir švietimo sistemos tobulinimą. 1625 m. Kėdainiuose kunigaikštis Kristupas Radvila įkūrė keturklasę reformatų mokyklą, kuri po 6-erių metų tapo licėjumi (lot. Liceum Cajodunense). Jame buvo 4 klasės, aukščiausia – pirma, o žemiausia – ketvirta. Žemiausioje klasėje buvo mokoma skaityti ir rašyti, trečioje ir antroje – katekizmo, aritmetikos, lotynų ir lenkų kalbų, o pirmoje – graikų kalbos, retorikos, logikos, istorijos, aritmetikos. Licėjuje mokėsi įvairių sluoksnių reformatų vaikai. 1647 m. jis išaugo į Šviesiąją gimnaziją (lot. Gymnasium illustre), svarbiausią aukštesniąją reformatų mokyklą LDK. 1652 m. mokykla įsikėlė į puošnų dviejų aukštų L formos pastatą Didžiojoje gatvėje.
Kėdainių Šviesioji gimnazija, XVII a. vid.
Kėdainių Šviesiosios gimnazijos mokytojų ataskaita ir XVIII a. gimnazijos planas
Šalia gimnazijos veikė gimnazistų bendrabutis, vadinamas alumnatu ir biblioteka, kurios fondą sudarė apie 3000 Jonušo Radvilos dovanotų knygų. Šviesioji gimnazija buvo lotyniška humanitarinė mokykla, ją baigusieji tęsti studijų dažniausiai vyko į protestantiškus Europos universitetus arba tapdavo reformatų kunigais. Mokymo programa buvo sudaryta pagal pažangiausių to meto Vakarų Europos mokyklų metodiką, o gimnazistai mokėsi iš garsaus XVII a. čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio vadovėlių. Šviesioji gimnazija buvo bene vienintelė to meto gimnazija Lietuvoje, kurioje buvo mokoma iš J. A. Komenskio vadovėlių. Dėstytojai į gimnaziją buvo kviečiami dirbti iš užsienio šalių, tarp jų buvo garsūs pedagogai bei mokslininkai Adomas Rasijus, Jonas Šidlovskis, Steponas Rudzikas, Adomas Freitagas. A. Freitagas – filosofijos ir medicinos daktaras, Europinio garso karo inžinierius, veikalo „Karo architektūra“ autorius, kunigaikščių Radvilų dvaro gydytojas, matematikos profesorius, dėstęs Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje. Jis mirė 1650 m. ir buvo palaidotas Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčioje.
A. Freitago antkapinė lenta ir jo knyga „Karo architektūra“ (1631 m.)
Pamokos gimnazijoje vyko lotynų kalba, net tarpusavyje moksleiviai privalėjo kalbėti lotyniškai. Lietuviškai mokantiems gimnazistams buvo skiriama Martyno Švobos stipendija. Ją 1653 m. gavo ir Samuelis Boguslavas Chilinskis, kuris Olandijoje į lietuvių kalbą išvertė Bibliją. Gimnazijoje telkėsi reformatų lietuviškos raštijos puoselėtojai: Steponas Jaugelis Telega, Samuelis Tamošauskas, Jonas Božimovskis. XVII a. vid. jie parengė svarbiausią lietuvišką reformatų leidinį – „Knygą nobažnystės krikščioniškos“, kurią 1653 m. išspausdino Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė, įkurta Šviesiojoje gimnazijoje. Ši knyga buvo didžiausias lietuviškas leidinys, jungęs bendru pavadinimu net 4 knygas, sudarytas iš 682 puslapių. Tai buvo pirmasis pilnas kasdienėms reikmėms skirtas bažnytinės literatūros žanrų rinkinys – katekizmas, giesmynas, pamokslai ir maldos lietuvių kalba. Be to, vienas iš knygos sudarytojų Steponas Jaugelis-Telega sukūrė originalią eiliuotą dedikaciją Jonušui Radvilai „Ant herbo kunigaikščio, jo mylistos“. S. Jaugelis-Telega tapo pirmuoju miestiečių luomo atstovu, rašiusiu lietuvių kalba.
1653 m. Kėdainiuose išleista lietuviška „Knyga Nobažnystės krikščioniškos“
Stepono Jaugelio-Telegos dedikacija Jonušui Radvilai
Pasižiūrėkite filmo ištrauką „Protestantizmas Kėdainiuose“ (apie Šviesiąją gimnaziją).
Reformacija kaip aktyvus visuomeninis ir religinis judėjimas Lietuvoje reiškėsi daugiau kaip 100 metų ir paliko labai ryškų pėdsaką:
- reformatų įkurtos spaustuvės Lietuvos Brastoje (1553 m.), Nesvyžiuje (1562 m.), Laske (1573 m.), Vilniuje (1574 m.) ir Kėdainiuose (1651 m.) smarkiai padidino išspausdinamų knygų skaičių, didino visuomenės raštingumą, keitė visuomenės mentalitetą ir kėlė erudiciją;
- Biblijos vertimai į lenkų ir lietuvių kalbas, pamaldų supaprastinimas, tikėjimo mokymas susietas su raštingumu gimtąja kalba sudarė galimybę tikintiesiems pažinti Šventąjį Raštą;
- Reformacija įnešė naujovių į LDK teisę ir teismo procesus: modernizuota priesaika teisme, pritaikyta visoms krikščioniškoms tikyboms;
- LDK reformatai siekė, kad bažnyčia mažiau išlaidautų prabangai, vizualiam įspūdžiui sudaryti, o daugiau lėšų skirtų švietimui: mokykloms steigti, mokytojams ugdyti, šelpti nepasiturintiems mokiniams;
- Reformacijos vadovų intensyviai kurtas spaustuvių steigėjo, knygų mecenato, mokslus vertinančio asmens įvaizdis tapo prestižo ženklu: iš evangelikų didikų sluoksnio knyga „leidosi žemyn“ į bajorijos ir miestiečių sluoksnius;
- Reformacija sudarė galimybes susiformuoti nescholastinės teologijos pradmenims: imta viešai svarstyti teologinius leidinius, diskutuoti ir juos interpretuoti;
- Reformatai siekė kurti laiko poreikius atitinkančią visų pakopų švietimo sistemą bei reformuoti mokymo turinį;
- Reformacija suformulavo aukštojo išsilavinimo reikalavimus dvasininkams, gebėjimas diskutuoti ir erudicija tapo būtinu dalyku.