Vanda Sruogienė ir Balys Sruoga su dukra Dalia. Kaunas, 1926 m.
Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė laikraščio „Lietuva“ redakcijoje. Kaunas, 1920 m.
Į Kauną pirmą kartą po nebaigtų studijų Maskvoje rašytojas atvyko 1919 m. iš Vilniaus, kuriame mokytojavo Onos Mašiotienės gimnazijoje. Atvyko neįprastu būdu – pėsčiomis. Dirbo spaudos biuro, vėliau laikraščio „Lietuva“ redakcijos, esančios Laisvės alėjoje, vedėju. Čia artimai susipažino su būsimąja žmona Vanda Daugirdaite.
V. Sruogienė prisimena: „1919 metais vasarą likimas nukreipė mane į Kauną, pas Albiną Rimką, Spaudos biuro šefą. Atvedė jis į įstaigą ir pristatė trim poetam: Binkiui, Kiršai ir Sruogai: „Čia jums sekretorė. Kas norit, priimkit.“ Pažinojau tik Sruogą ir nusigandusi paprašiau: „Baly, paimk tu mane…“ Taip pasidariau laikraščių apžvalgininke ir vertėja. Su Baliu tuoj suartėjom ir likom neišskiriami.“
Po studijų Vokietijoje, 1924 m. kovą, pora susituokė Viekšnių bažnyčioje, rugsėjį persikėlė į Kauną. Po metų gimė dukra Dalia.
Balys Sruoga. Kaunas, apie 1930 m.
VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojai. Kaunas, 1932 m.
Balio Sruogos portfelis
1924–1940 metai Kaune – intensyvios rašytojo literatūrinės, mokslinės ir pedagoginės veiklos laikotarpis. Balys Sruoga –universiteto docentas, profesorius. Dėstė rusų literatūrą ir teatro istorijos kursą, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams. Aktyviai dalyvavo įvairių kultūros organizacijų veikloje. Keliavo po Europą.
„Ruošimasis paskaitoms universitete užimdavo daug laiko ir pastangų: niekad nekartodavo pernykščių paskaitų. Čia jau reikėjo susikaupti, daug medžiagos išstudijuoti, rūpintis logiška ir taupia forma.“ (V. Sruogienė)
Savo paskaitoms B. Sruoga iš įvairių rusų, vokiečių, prancūzų mokslininkų veikalų atrinkdavo tiek būdingiausius, labiausiai argumentuotus, tiek ir įdomiausius, lietuvių kultūrinio gyvenimo poreikiams artimus faktus, kūrybiškai juos susistemindavo: „Pasistengsiu duoti tai, ką mokslas apskritai yra suvokęs, retkarčiais pridurdamas ir savo paties pažiūras.“
Balio Sruogos paskaitos konspektas
Nežiūrint itin originalios, „neprofesoriškos“ B. Sruogos išvaizdos – gintaro karoliai, kaspinas po kaklu, trumpos iki kelių kelnės – jis buvo kuklus ir netgi drovus dėstytojas. Paskaitas visada skaitydavo iš konspektų monotoniškai, niekada nepakeldamas akių į auditoriją, tačiau klausytojų netrūko. Studentai vertindavo aukštą paskaitų kokybę, informatyvumą. Iš konspektų atsirado rimta mokslinė studija – dvitomė Rusų literatūros istorija. Savo mokslinę disertaciją išleido atskira knyga „Dainų poetikos etiudai“, parašė daugybę straipsnių literatūros, tautosakos, kultūros, teatro temomis.
Su Vilkolakio teatro klubo nariais. Kaunas, 1919 m.
Balio Sruogos veikla nesiribojo vien akademiniu darbu. Didžioji jo aistra ir skaudulys buvo teatras. Su teatru jis buvo susijęs nuo pat jaunystės – mėgėjiški spektakliukai kaime, Vilkolakio teatro klubas, kurio pirmuoju prezidentu yra buvęs.
„Vilkolakis“ man buvo neprieinamas, man priešinga tvirtovė, baisi, nes nuo manęs Balį atitraukdavo. Tačiau spektaklius lankydavau. Visas 1919 metų ruduo, žiema – tai kažkoks neišsemiamas fontanas“, – prisimena Vanda Sruogienė.
Teatro seminaro dalyvio pažymėjimas
Teatro seminaro dalyviai. Kaunas, apie 1935 m.
Lietuvos teatras europietišką išsilavinimą turinčiam B. Sruogai pasirodė apgailėtinas, provincialus, neįdomus: „Nyku, klaiku mūsų dramos teatre. Niekas nejaudina, niekas jokių emocijų nežadina, niekas jokių problemų nesprendžia, – kaip ligoninėj kokioj.“ Todėl jis kiekvieną premjerą recenzuodavo spaudoje, kartais rašydavo net kelias prieštaringas recenzijas, pasirašydamas skirtingais slapyvardžiais.
Universiteto rūmų palėpėje Sruoga subūrė studentų Teatro seminarą, kuriame savaip ruošė naujus kritikus, režisierius, net ir aktorius, išugdė būrį talentingų, moderniai mąstančių Lietuvos žmonių. Teartro seminarą lankė Jurgis Blekaitis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas, Vytautas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius ir kt. Dažnai Teatro seminaro dalyvius kviesdavosi į savo namus. Tuomet iš drovaus dėstytojo virsdavo triukšmingu šmaikštautoju.
Balys Sruoga su bičiuliais savo namuose. Kaunas, 1938 m.
Istorikė, pedagogė V. Sruogienė Sruogai buvo tikra Dievo dovana – rami, santūri, taktiška, vienintelė sugebanti sudrausminti ir suvaldyti impulsyvųjį vyrą. Buvo vaišinga, todėl namai visuomet būdavo pilni svečių – profesorių, menininkų. Tokių susiėjimų metu, pasak Sruogienės, „tuoj prasidėdavo temperamentingos diskusijos meno, politikos klausimais. Krėvė mintinai cituodavo ištisus puslapius iš Adomo Mickevičiaus, Puškino ar Lermontovo poezijos, Šilkarskis, kuris mokėjo kone visą „Faustą“, Karsavinas, gražia dikcija berdavo posmus iš „Dieviškosios komedijos“ itališkai.“
Balys Sruoga savo sode. Kaunas, 1939 m.
Vincas Mickevičius-Krėvė, Dalia Sruogaitė ir Balys Sruoga. Vilniaus apylinkės, 1939 m.
Balys Sruoga ir Albinas Rimka. 1937 m.
Profesorius Balys Sruoga tarp daugybės savo veiklos sričių turėjo ir laisvalaikio pomėgių, veikiau pasijų, tarytum savotiškų terapijų ar net ritualų. Viena jų – šachmatai, intelektualaus bendravimo forma, skirta tik keliems artimiausiems, kuriuos rašytojas iš didžiulio būrio jį supusių pažįstamų įsileido į savo gyvenimą: „Didžiausios problemos buvo sprendžiamos prie šachmatų lentos, ypač su V. Krėve ir A. Rimka. Visi trys buvo azartiški šio žaidimo mėgėjai, pradėję partiją, galėdavo viską pamiršti.“ (A. Samulionis)
Balys Sruoga, Dalia Sruogaitė, Danutė Karužaitė, Vanda Sruogienė, Juozas Nemeikša. Kačerginė, 1930 m.
Nuotrauka Nr. 18 Dramos „Milžino paunksmė“ rankraštis
Nors grožinei kūrybai likdavo labai nedaug laiko, B. Sruoga ketvirtąjį dešimtmetį sukūrė nemažai veikalų, kuriuos skiriame prie brandžiausios jo kūrybos dalies. Viena po kitos pasirodė istorinės dramos „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“, „Radvila Perkūnas“ (1935), pjesė vaikams „Aitvaras teisėjas“ (1935), poema „Giesmė apie Gediminą“ (1938) ir kt. B. Sruogos dramaturgijos pradžia laikoma istorinė kronika „Milžino paunksmė“, kurią jis ėmėsi rašyti 1930 m. paskelbtam literatūriniam konkursui Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500-ųjų metinių proga. Lietuvos istorija Sruoga seniai domėjosi, jį giliai paveikė autentiškas XIV, XV amžių žodis, sudomino epocha. Dar viena paskata buvo ką tik skolon įsigytas automobilis bei neįprastai didelė piniginė premija. Šią ir daugelį kitų dramų B. Sruoga rašė atostogų metu žmonos tėviškėje Žemaitijoje, Būgiuose.
Balys Sruoga ir Vanda Sruogienė. Kaunas, 1938 m.
Ilgą laiką, iki 1938 m., šeima nuomavosi butus įvairiose Kauno vietose – K. Donelaičio, E. Ožeškienės, Prūsų, Žemuogių gatvėse. Tačiau patys laimingiausieji gyvenimo metai prabėgo nuosavame name Žaliakalnyje, tuometinėje Ramiojoje gatvėje:
Peržiūrėkite vaizdo įrašus Nr. 1 ir Nr.4.
1940 m. Sruogų šeima kraustėsi į Vilnių. 1943 m. profesorius B. Sruoga, kaip įkaitas už lietuvių tautą, buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1945 m. sugrįžęs gyveno Vilniuje, besigydydamas Birštone parašė garsiąją atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Paskutinį kartą rašytojas savo namuose Kaune lankėsi 1947 m. ir praleido čia visą vasarą.
Balys Sruoga su bičiuliais savo namuose. Kaunas, 1947 m.
