Vilniaus slėnis su Naujuoju arsenalu, XVII a. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.
Vilniaus Žemutinės ir Aukštutinės pilių, Vilnios senvagės XIII a. II pusės–XIV a. I pusės rekonstrukcija pagal G. M. von Fiurstenhofo planą, 2009. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Žemutinė ir Aukštutinė pilys, apie XVII a. pr. Pagal N. Kitkausko rekonstrukciją dailininkas A. Vaičekauskas, 2011. LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejus
Aukštutinė ir Žemutinė pilys, apie XIII a. vid. Pagal N. Kitkausko rekonstrukciją
dailininkas A. Vaičekauskas, 2009.
Matote Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilies teritorijų panoramines rekonstrukcijas. Šioje vietoje, slėnyje prie Vilnios bei Neries upių, nuo XIII a. įsikūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai.
1 UŽDUOTIS. Perskaitykite pateiktą pasakojimo tekstą arba peržiūrėkite filmą (videoekskursiją) „Atrask Vilnios senvagę“ ir pabandykite atsakyti į tris klausimus:
Ar viduramžių Šventaragio slėnį iš visų pusių juosė vanduo?
Kodėl slėnis prie Vilnios bei Neries upių vadinamas Šventaragio slėniu?
Dabartinės L. S. Gucevičiaus gatvės vietoje tekėjo upelė, kuri įsiliedavo į Vilnios vagą. Kaip ji vadinama?
Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus archeologinis rūsys – erdvė nukelianti į gilią praeitį, kur matome senosios Vilniaus Žemutinės pilies mūrų sienas, jų griuvėsius, trisienio gynybinio bokšto liekanas, šio slėnio gyventojų bei amatininkų gyvenvietės grindinius iš XIII–XIV a., kai Vilnius buvo žemiau už dabartinį. Archeologai rado čia buvus batsiuvių dirbtuves, kurioms reikėjo šalia tekančių upių vandens.
Prieš 20 tūkst. metų prasidėjus, o prieš 10 tūkst. metų tirpstant paskutiniajam ledynui, vadinamam „Nemunas“, formuojantis dauboms, kalvoms, Neries ir Vilnios upėms, taip pat susidarė pelkė, kurios buvusiose vietose išlikę archeologiniai radiniai byloja, kad čia nuo V–VI a. po Kr. būta sėslių gyventojų.
Archeologinėje erdvėje matome 4–5 metrų žemės grunto gylį – laikui bėgant čia sėdo amžiaus dulkės, keitėsi ne vien žmonės, jų gyvensena, kultūra, bet ir šalia tekančios upės, kurios savo gyvybingais vandenimis sukūrė palankias sąlygas žmonėms gyventi, medžioti, žvejoti, užsiimti prekyba bei Vilniaus miestui įkurti ir jam plėstis.
Vilnelės intakas į Neries upę yra vos už kelių šimtų metrų nuo šių sienų. Istorikai galutinai nesutaria, ar šis intakas natūralia vaga apjuosė kalną, ar XIV a. buvo iškastas kanalas Gedimino piliai saugoti ir ginti.
Vilniaus pilių maketo fotografijoje atkurtame XIII a. vaizde matome dar medinę aukštutinę pilį, o šalia kalno Vilnelės upės intakas į Nerį dar nežymimas, ji teka visai kitokia kryptimi nei dabar – juosia Gedimino kalno papėdę, sudaro salą, čiurlena pro pat katedrą ir, padariusi kilpą, įteka į Nerį. Taip ji apglėbia visą Šventaragio slėnį, laikomą miesto užgimimo širdimi.
Šventaragis buvo mitinis valdovas, kurio valia prasidėjo Lietuvos valdovų laidojimai slėnyje. Paskutinysis čia 1382 m. palaidotas didysis kunigaikštis Kęstutis. Iki tol pagoniškojo tikėjimo valdovai po mirties būdavo sudeginami.
Mindaugo krikšto ir karaliavimo laikotarpiu Šventaragio slėnyje dabartinės katedros vietoje stovėjusi baltiškojo tikėjimo Perkūno šventykla, XIII a. pabaigoje čia pastatyta bažnyčia.
XIV a. Vilnelę matome tekančią jau mums įprasta vaga. Valdovo Vytauto Didžiojo laikais, kryžiuočių puolimo metu, sudegė kitapus ant kalno buvusi kreivoji pilis, ten gyvenimas nutrūksta ir koncentruojasi Šventaragio slėnyje. XV a. makete matome žymius pokyčius pilių teritorijoje ir viso miesto raidoje.
XVI amžiuje valdant Lietuvos didiesiems kunigaikščiams – Lenkijos karaliams Žygimantui Senajam, vėliau –Žygimantui Augustui, buvo pastatytas Renesansinis Senojo arsenalo pastatas, kurio rūsiuose dabar galime apsilankyti.
Arsenalas to meto Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo itin svarbus objektas – tai buvo ginklų saugykla, kurioje buvo saugoma to meto pažangiausia ginkluotė – svaidomieji, šaunamieji, kertamieji, sprogstamieji, duriamieji ginklai, tiekiami kitoms LDK tvirtovėms.
Matome, kad Vilnelės senvagė stipriai pakitusi, tai padaryta dirbtinai, nes ties Žemutine pilimi ir Katedra reikėjo daugiau ploto bei erdvės.
Buvusi Žemutinės pilies gynybinė siena mena kryžiuočių antpuolius, ji buvo 3,5 m storio, 10 m aukščio. Sienos fragmentai matomi gerokai žemesniame nei šiandien kultūriniame sluoksnyje. Miestas augo ne tik į plotį, bet ir į aukštį – griuvo, degė, o ant tų nuolaužų vėl statėsi iš naujo. Esame seniausioje Vilniaus vietoje, kur miestas pradeda gimti, ir būtent pati Vilniaus kūrimosi pradžia yra Žemutinės, o ne Aukštutinės pilies teritorijoje. Čia, Šventaragio slėnyje, kultūrinis sluoksnis siekia 6, o kai kur ir 8 m.
Senovės ir viduramžių miestus formavo aukštutinės ir žemutinės gynybinės pilys, jų teritorijose vystėsi gyvenvietės, politinės, ūkinės, ekonominės, kultūrinės, religinės ir gynybinės paskirties centrai. Pasaulyje buvo daug tokių vietų, bet ne visos išaugo ir tapo miestais.
Tai – dabartinės Vilnios vaga, kuri buvo iškasta XIV a. Ši upės vaga Gedimino kalną atskiria nuo Plikojo kalno. Šventaragio slėnis iš visų pusių apsuptas vandens kaip gynybinis įtvirtinimas. Vieta vandeninga, pelkėta. Prireikus buvo galima netgi sukelti potvynį ir užtvenkti vieną ar kitą vietą, tą darydavo į Vilnią sumesdami jaučio odas, kurios upės vandenyje išbrinkdavo ir tapdavo tikra užtvanka. Kol priešas išsirankiodavo tas odas iš upės, buvo galima pasiruošti imtis kitos gynybos ar puolimo taktikos.
Kita Vilnios atšaka atiteka iš dabartinės Barboros Radvilaitės gatvės pusės. B. Radvilaitės ir Pilies gatvių sankryžoje būta vieno iš 11-kos vandens malūnų ir užtvankos. Šalia valdovų rūmų būta renesansinio parko su fontanu ir net su palmėmis (žiemą palmės buvo įnešamos į rūmus). Šiandieninės Vidaus reikalų ministerijos vietoje buvo labai pelkėta teritorija, kur tekėjo viena iš kelių Vilnios vagų, dabartinės pėsčiųjų perėjos vietoje Pilies g. buvo tiltas per Vilnią, kitame krante – vartai į Valdovų rūmus (dabar ta vieta pažymėta keturiais rusvo granito blokais). XV a., prieš statant Katedrą ir Valdovų rūmus 6–7 m gylyje buvo kalami mediniai poliai, nes gruntas buvo gausus požeminių vandenų ir vietomis pelkėtas. Tie poliai išlikę iki mūsų dienų. Vaga, einanti šalia B. Radvilaitės g., galutinai užkasta po 1831 m. sukilimo. Visa Šventaragio slėnio topografinė istorija – tai maždaug kas 100-metį besikeičiančios vagos: vienos užpilamos, kitos iškasomos. Kasama buvo mediniais kastuvais, tad, žvelgiant iš šių dienų, galima numatyti, koks tai nelengvas darbas. XIII–XV a. Vilnia tekėjo visai šalia dabartinės Katedros, ją bei Valdovų rūmus statant teko šią vagą keisti užpilant žemėmis. Nuo XVI a. suformuojama nauja Vilnios vaga, buvusi greta šiandieninės Šventaragio gatvės. Čia driekėsi ir gynybinė siena, šiandien ji pažymėta granito blokais, pažymėta ir dviejų apvalių gynybinių bokštų vieta. XVI a. visa miesto teritorija – apie 80 ha – apjuosiama gynybine siena. Gynybine siena apjuosta ir Aukštutinės bei Žemutinės pilies teritorija – apie 10 ha. Todėl Kryžiuočių ordinui nė karto taip ir nepavyko užimti pilių. Visos Vilnios atšakos buvo labai sraunios, upėvardis iš to ir kildinamas (vilnyti – „banguoti, gūsiais lieti“). Upė teka nuo Baltarusijos pasienio, Medininkų aukštumų, todėl ji teka dideliu greičiu (iki 4 km per val.) žemyn.
Tarp dabartinių „Kempinski“ ir „Amberton“ viešbučių buvo vadinamieji „Šlapieji“ miesto vartai, ši vieta buvo labai pelkėta. Lauryno Stuokos Gucevičiaus gatvės vietoje atitekėjo kita upelė – Kačiarga, arba Vingrė, įsiliedama į Vilnią, tekėjusią šiandieninės Šventaragio gatvės kryptimi. Toliau tekėjo lanku dabartinės T. Vrublevskio gatvės pašonėje, tarp Mindaugo tilto ir katerio „Ryga“ švartavimosi vietos, į Nerį. Šia vaga Kačiarga nuo Katedros aikštės kanalu teka ir dabar, bet jau kaip požeminė upė. Pasilenkus krantinėje ir šiandien galime matyti apie 1,5 m skersmens lataką, kuriuo ši Vilnios senvagė įsilieja į Nerį.
2 UŽDUOTIS. Pasitikrinkite žinias apie slėnį prie Vilnios ir Neries upių atsakydami į pateikto testo klausimus.
3 UŽDUOTIS. Įtvirtinkite tai, ką sužinojote. Atsispausdinkite pateiktą PDF failą „piešimo_užduotis_atsispausdinti“. Piešinyje pavaizduotas XVI a. Šventaragio slėnio, Gedimino pilies kalno, Žemutinė pilies ir kitų statinių bei Neries upės vaizdas iš viršaus. Remdamiesi istoriniu Vilniaus pilių kartografiniu peizažu (JPG failas „iliustracija_1“) bei Vilnios senvagės žemėlapiu (JPG failas „iliustracija_2“), taip pat informacija iš videoekskursijos, kūrybiškai pratęskite pradėtą piešinį. Svarbiausia užduoties dalis – pavaizduoti Vilnios ir Karčiagos senvages, įtekančias į Nerį. Pieškite ne „sausą“ schemą, o „gyvą“ piešinį, pasitelkdami ir filme įgytas žinias bei fantaziją ir vaizduotę. Upėse gali atsirasti laivai, valtys ir tiltai, mieste – medžiai ir miestiečiai, pilyse – kareiviai ir žirgai, tolumose gali atsirasti kalvos bei priemiesčių nameliai. Piešinį geriausia atlikti spalvotais pieštukais. Linkime sėkmės!
Piešimo užduotis atsispausdinti
