Kazimieras Viktoras Banaitis
(1896–1963)
Kompozitorius, pedagogas, dirigentas.
Tėvas: Saliamonas Banaitis (1866–1933)
Spaustuvininkas, leidėjas, visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras.
Motina: Marijona Pranaitytė (1872–1931)
Kazimieras Viktoras Banaitis kilęs iš Suvalkijos krašto, Vaitiekupių k., Šakių r. Suvalkijoje anksti prasidėjo atgimimo sąjūdis, kova už lietuvybę, todėl daug šviesių žmonių šis kraštas padovanojo Lietuvai.
Banaičių šeima: Iš kairės sėdi rašytoja Julija Pranaitytė, Marija Pranaitytė – Banaitienė, Saliamonas Banaitis, Salomėja Banaitytė – Nasvytienė, žentas dr. Motiejus Nasvytis, Stovi: kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis, diplomatas agronomas Justinas Banaitis, Marija Rimvyda Mickevičiūtė – Banaitienė, matematikos mokytoja Jadvyga Brazaitytė – Banaitienė, juristas, kalbininkas, Vytautas Banaitis, inžinierius Bronislavas – Bronius Banaitis. Apačioje sėdi Danutė, Giedra, Salomėja Nasvytytės (S. Banaičio anūkės). Fotografuota apie 1931–1932 m. Nuotrauka iš Zanavykų muziejaus ekspozicijos.
Lietuvos atbudimo idėją puoselėjo daugelis šviesių Suvalkijos ūkininkų. Tokia buvo ir Banaičių šeima, į kurių vienkiemį Vaitiekupių kaime dažnai užsukdavo su slaptu kroviniu knygnešiai. Į švietimą kompozitoriaus tėvas Saliamonas Banaitis žiūrėjo su ypatinga pagarba ir pats daug prisidėjo prie jo puoselėjimo. Bendravo su Vincu Kudirka. Rašytojas viešėdavo Banaičių namuose, ir būsimasis kompozitorius jau nuo mažens girdėjo pasakojimus apie jį. Kudirkos veikla, jo kova už lietuvybę padarė didelį poveikį Kazimiero Viktoro Banaičio pasaulėžiūrai, o Varpininkų idealams jis liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos.
Kazimieras Viktoras gimė 1896 m. kovo 5 d. Pirmuosius mokslus ėjo namuose, nes tėvas čia buvo įkūręs slaptą lietuvišką mokyklėlę.
Panaikinus spaudos draudimą, Banaičių šeima persikėlė gyventi į Kauną, kur būsimasis kompozitorius Viktoras Kazimieras Banaitis besimokindamas pradžios mokykloje prisimena:
„Būdamas dar tik pradinėje mokykloje, netoli Katedros gyvendamas, nuolat bėgdavau į Katedrą ir čia tyru vaiko jausmu gėrėdavaus J. Naujalio ir kun. Bylos teikiamu muzikos menu“.
1911 m. jis įstoją į gerai žinomą Kauno Ypoo-Gechtmano muzikos mokyklą.
Ryžtas eiti muzikos keliu gimė dar paauglystėje, ir šio tikslo jaunuolis siekė labai atkakliai, nugalėdamas visas kliūtis, kurių nešykštėjo neramus gyvenamas metas. Jis labai anksti suprato mokymosi reikšmę, išmoko vertinti profesionalumą ir neapkęsti diletantizmo, su kuriuo visą gyvenimą įnirtingai kovojo.
K.V. Banaičio mintys apie kultūrą.
Iš Lietuvos kultūros ministerijos leidinio skirto kompozitoriaus gimimo 100–mečiui paminėti.
Rengėjas Romualdas Norkus.
Zanavykų muziejaus fondai
Tačiau netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir Banaitis su visa gimnazija turėjo evakuotis į Rusijos gilumą, Smolensko gubernijos Roslavlio miestą. Ten berniukų gimnazijoje mokėsi iki 1915 metų balandžio 29 dienos, kur šią dieną jam buvo įteiktas brandos atestatas.
Tais pačiais metais Banaitis sugrįžo į Lietuvą ir apsistojo Vilniuje. Planavo studijuoti Peterburgo universiteto juridiniame fakultete ir konservatorijos fortepijono klasėje. Keliose dokumentuose minima, kad buvo priimtas į universitetą, tačiau karo įvykiai nutraukė visus Banaičio ateities planus. Vasarą išbuvęs Vilniuje, spalio mėnesį grįžo pas tėvus į Kauną, įsidarbino tėvo kuriamoje gimnazijoje, kuri vėliau buvo pavadinta „Aušros“ vardu. Dėl pedagogų trūkumo Kazimieras Viktoras tuomet, dar būdamas devyniolikmetis, dėstė gimnazijoje daugybę dalykų: istoriją, geografiją, lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas.
1916 metų sausio 13-ąją Kazimieras Viktoras Kauno miesto teatre su Prano Puskunigio kanklių ansambliu debiutavo kaip dirigentas, akompaniatorius ir kompozitorius. Koncertas susilaukė daugybę gerų atsiliepimų to meto spaudoje.
Jaunam muzikui tai buvo didžiulė paskata toliau svajoti apie muziko profesiją. Tačiau tuo metu sunkiai susirgęs plaučių uždegimu buvo priverstas grįžti į gimtuosius Vaitiekupius. Šios ligos pasekmes jis jautė visą likusį gyvenimą.
Sveikdamas po ligos, jis atrandą dar vieną viliojančią sritį – muzikinę publicistiką.
Pirmasis straipsnis „Lietuvos himno reikalu“ išspausdintas 1917 m. naujame dienraštyje „Lietuvos aidas“ stebino jauno autoriaus įžvalgomis, taikliomis pastabomis, aiškiu požiūriu į privalomas himno savybes. Po šios pirmosios publikacijos Banaitis pradeda aktyviai bendradarbiauti spaudoje ir, laikui bėgant, įgyja nemažą autoritetą, vertinamas kaip labai objektyvus ir sąžiningas kritikas.
Nuo 1922 iki 1925 m. studijavo Leipcigo universiteto filosofijos fakultete ir muzikos konservatorijoje. Vėliau dėl laiko stokos, blogos materialinės būklės ir pašlijusios sveikatos mokslus universitete buvo priverstas nutraukti. Tačiau tie teji metai turėjo didžiulė reikšmę jo estetinėms pažiūroms bei meno istorijos pažinimui.
1926 metų rudenį Banaičiui buvo paskirta Lietuvos valstybinė stipendija, tad jis galėjo toliau tęsti mokslus Leipcigo universitete.
1928 m. liepos 18-ąją jam buvo įteiktas konservatorijos baigimo pažymėjimas.
K. V. Banaitis po konservatorijos baigimo apie 1928 m.
Nuotr. iš Zanavykų muziejaus fondų.
Baigęs mokslus, 1928 metais K. V. Banaitis grįžo į Kauną, kur pradėjo savo kaip pedagogo, kompozitoriaus ir publicisto veiklą.
Kauno muzikos mokykloje, vėliau perorganizuotoje į konservatoriją, dėstė, o vėliau ėjo ir direktoriaus pareigas iki pat savo išvykimo iš Lietuvos. Buvo gerbiamas ir mylimas savo studentų.
Baigęs mokslus, 1928 metais K. V. Banaitis grįžo į Kauną, kur pradėjo savo kaip pedagogo, kompozitoriaus ir publicisto veiklą.
Išeivijos dainininkė Izabelė Motekaitienė, buvusi jo studentė, prisimena:
„Mylėjome jį kaip gyvą autoritetą, didelio išsilavinimo intelektualą ir muziką, sykiu nuoširdų, paprastą..."
1937 m. gruodžio 20 d. Lietuvos prezidento Antano Smetonos įsakymu K. V. Banaičiui buvo suteiktas profesoriaus titulas.
1944 m. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant rusų frontui, Nepriklausomybės signataro sūnus buvo priverstas pasitraukti į vakarus.
Vokietijoje didžiąją laiko dalį gyveno pabaltijiečių stovykloje Miulforde. Stovykla pasižymėjo aktyvia kultūrine veikla. Veikė Choras, tautinių šokių grupė, daug įvairių kursų. Banaitis vadovavo stovyklos lietuvių chorui.
Nuostabu, jog dėl sunkių pokario metų sąlygų nenutrūko lietuvių kultūrinė veikla. Buvo rengiami vakarai, statomi spektakliai, net operos, nuolat vykdavo koncertai.
Kompozitoriaus K. V. Banaičio išleistas leidinys „Liaudies dainos mišriam chorui“ .
Nuotr. iš Zanavykų muziejaus fondų.
Per Miunceno radiją skambėjo Banaičio dainos, atliekamos Antaninos Dambrauskaitės, kas nepaprastai motyvavo kompozitorių. Tuo metu jis suharmonizavo net šimtą lietuvių liaudies dainų. Buvo išleistas Banaičio 15 liaudies dainų mišriam chorui rinkinys.
1949 metais rugpjūtį Viktoras Kazimieras Banaitis, nors ir neramia širdimi, pasiekė Ameriką. Tačiau prigyti naujame žemyne Banaičiui nepavyko. Tada būdamas 54 metų, nebeturėjo sveikatos, nemokėjo kalbos, pernelyg maksimalistiškai žiūrėjo į muziką, į savo pašaukimą.
Operos „Jūratė ir Kastytis“ – kompozitoriaus svajonės, gimusios dar Lietuvoje, įgyvendinimas. Banaičio sukurta opera trijų nedidelių veiksmų, joje vyrauja neskubus lyrinis pasakojimas.
Operos „Jūratė ir Kastytis“ libretus sukūrė poetė Bronė Buivydaitė, rašiusi slapyvardžiu Tyrų duktė. Libretai artimi lietuvių liaudies dainų poetikai.
1972 m. balandžio 29 d. Čikagos Marijos aukštesniosios mokyklos salėje įvyko „Jūratės ir Kastytis“ operos premjera, kurią režisavo režisierė Zita Kevalaitytė. Operos dirigentas Kučiūnas. Pagrindinius vaidmenis operoje atliko Dana Stankaitytė ir Stasys Baras. Operos pastatymas buvo plačiai aptarinėjamas to meto visoje lietuvių spaudoje.
K. V. Banaičio operos „Jūratė ir Kastytis“ pagrindinių personažų kostiumų eskizai.
Dailininkas Adolfas Veleška. 1972 m.
Nuotr. iš http://www.lituanus.org/1996/96_4_01.htm
K. V. Banaičio operos „Jūratė ir Kastytis“ pagrindinių personažų kostiumų eskizai.
Dailininkas Adolfas Veleška. 1972 m.
Nuotr. iš http://www.lituanus.org/1996/96_4_01.htm
Nuo 1960-ųjų dėl labai pablogėjusios sveikatos teko glaustis brolio šeimoje. O 1963-ųjų Kalėdų rytą Kazimieras Viktoras Banaitis mirė. Palaidotas Niujorko Šv. Karolio kapinėse.
Banaičio gyvenimą sudarė trys tarpsniai, ryškiai atspindintys ir Lietuvos istorijos laikotarpius. Jo vaikystė ir jaunystė prabėgusi tuomet, kai Lietuva dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Brandos, intensyvios kūrybos bei veiklos metai susiję su Nepriklausoma Lietuva, gyvenimo saulėlydis – su emigracija, gyvenimu Vokietijoje ir Amerikoje.
PAKLAUSYKITE: K. V. Banaičio operos „Jūratė ir Kastytis“ įrašas:
Amžininkų Banaitis buvo vertinamas kaip viena ryškiųjų Nepriklausomybės laikotarpio muzikos gyvenimo asmenybių. Banaitis buvo ne tik pripažintas ir vertinamas kompozitorius, jis antrasis Kauno Konservatorijos direktorius bei kritikas, patraukiantis didžiuliu išsilavinimu, interesų platumu.
Amžininkų mintys apie K.V. Banaičio kūrybą.
Iš Lietuvos kultūros ministerijos leidinio skirto kompozitoriaus gimimo 100 – mečiui paminėti.
Rengėjas Romualdas Norkus.
Zanavykų muziejaus fondai
