Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) didikų turtai ir jų galia atsispindėjo ne tik jų valdomų valdų plotais, dvarų puošnumu ir prabanga. Dažnu atveju apie didiko ar didikės užimamas pareigas ir vietą visuomenėje galėjo papasakoti jų apranga ir aprangos detalės, kurios šimtmečių bėgyje keitėsi, įsileidžiant vis naujas madas ir tendencijas iš skirtingų Europos regionų ar kuriant naujas vietinės kilmės aprangos detales. Aprangos pokyčiams įtakos turėjo ir kintanti politinė bei ekonominė Lietuvos padėtis ir tai puikiai atsispindėjo XVII amžiuje, kurį ir pasirenkame kaip atskaitos tašką. XVII a. intensyvių karų laikotarpis. LDK kariuomenė kovėsi su Osmanų imperija, Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę, Švedijos kariuomene. Viso šimtmečio metu negandų akiratyje veikė ne viena garsi didikų giminė, o viena aktyviausių valstybės visuomeniniame-politiniame gyvenime buvo Pacų giminė.
Pacų giminės herbas.
Viršuje kairėje įkomponuotas Pacų giminės herbas: raudoname kartuše dviguba sidabro lelija. Herbas apsuptas inicialų, žyminčių vardo, pavardės bei pareigybių pirmąsias raides:
CH.P.S.M.D.L.C. (Christophorus Pac Supremus Magni Ducatus Lithuaniae Cancellarius).
Pacai įsitraukė į kovas su osmanais, prisidėjo prie karų su Rusija ir Švedija nutraukimo, dalyvavo taikos sutarties su Švedija pasirašyme, padarė įtaką Andrusovo paliauboms su Rusija. XVII a. antroje pusėje Pacų rankose buvo pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės. Šie ir kiti nuopelnai dažnai lydėti LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero, Kristupo Zigmanto, Stepono Paco ir kitų giminės atstovų veiklos. Šie istoriniai veikėjai Lietuvoje paliko daug sakralinio paveldo objektų, ištaigingų rūmų, tačiau ne tik jų veikla ir palikimas yra prasmingi bei reikšmingi Lietuvos istorijai, lygiai taip pat nagrinėjant šių asmenybių išvaizdą, ikonografijas, o ir rašytinius šaltinius, galime spręsti apie to laikmečio plačios dalies didikų aprangą, jos detales, nusistovėjusias tendencijas. Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje yra saugomi du Pacų portretai, tai Kristupo Zimganto Paco ir jo žmonos Klaros Izabelės de Maji Laskaris-Pacienės atvaizdai, kuriuose matyti ir jų apranga. Matomus apdarus aptarsime šioje pamokoje, taip pat panagrinėsime ir kitą XVII a. didikams būdingą aprangą, jos detales.
Tendencijos. Aptariamojo XVII a. įvykių sūkuryje jaučiama kultūrinė izoliacija, tad mažiau įtakos aprangai turėjo Vakarų Europos mados, daugiau rengtasi lokalinio tipo apdarais. Taip pat tendencingai išryškėja, kad vyrų apranga keitėsi kur kas greičiau nei moterų, juolab, moterys ilgiau išlaikė savo aprangą konservatyvią. Dėl šios priežasties laikoma, kad vyrai puošėsi ir rengėsi žymiai puošnesniais, o ir brangesniais drabužiais nei moterys. Pastebėta, kad aukštuomenė, didikai labiau mėgo ilgus ir laisvus apdarus, iš dalies primenančius rytietiškus, tačiau plito ir iš Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos atėję trumpi, prigludę ir neilgi drabužiai. Visgi, XVII amžius panašu, jog sulėtino tendencijų kaitą konkrečiai vyrų didikų aprangoje, pastebimas apsistojimas ties vienu modeliu, tačiau lėtais tempais įsileidžiamos ir europietiškos mados. Tuo tarpu moterų didikių aprangą stipriai lėmė vakarietiškos tendencijos, populiarėja prancūziškasis a la moda terminas, o kartu a la moda suknelės tipas.
Vyrų apranga. XVII a. tarp didikų vyrų vyrauja vadinamasis kontušinis kostiumas arba kitaip sarmatiškasis kostiumas, kilęs iš rytų ir didikų tarpe išsilaikęs iki pat XIX a. Rytietiškas madas į savo aprangą įsileido Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) bajorai, sieję savąsias šaknis su sarmatiškąja teorija, kurios ištakos siekia šiaurines Juodosios jūros pakrantes. Tiesa, vakarietiškos, europietiškos mados taip pat lėtais tempais įsitvirtino didikų aprangoje. Tam impulsą davė dar XVI a. Stepono Batoro asmenybė. Vengrų didiką išrinkus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, čia pasirodė naujoviški apdarai, kurie nustelbė archajiškus sarmatiškuosius kostiumus, kilo poreikis atsinaujinti. Vakarietiškos mados sklido ir per Lenkiją, sudarius su ja Respubliką. Minėtame kontušiniame-sarmatiškajame kostiume pagrindiniu elementu buvo rytietiškos kilmės žiponas, dažnai sujuosiamas juostomis. Kontušinis vyrų kostiumas laikėsi kelis šimtmečius, tačiau toks lėtas naujų tendencijų įsileidimas galėjo būti priežastimi kultūrinei stagnacijai, visuomenės uždarumui. Nusistovėjusiomis to laikmečio kostiumo dalimis įprastai buvo žiponas, delija, kontušas, kontušo juostos, ferezija, čamara.
Žiponas – įprastai ilgas, susagstomas viršutinis drabužis. Šio rūbo ištakos mena dar XII a. pradžią, kuomet dėvėti trumpi žiponai. Vėliau jų ilgis kito, ilgėjo. Žiponus paįvairindavo įvairiais susegimo būdais. Paprastai naudotos smulkios sagos su kilpomis, kartais puošiama ir didesnėmis sagomis. Skyrėsi ir rankovių kirpimas. Senesniuose žipono modeliuose rankovės siauros, vėliau jas pakeitė plačios, siaurėjančios ties alkūnėmis ir prigludusios prie riešo rankovės. Žiponai siūti iš gelumbės (tai vilnonis arba pusvilnonis audinys su tankiu pūku paviršiuje), kartais ir iš šilko.
Žipono kirpimas XVII a. vid. Iš Marijos Matušakaitės „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“ knygos.
Kristupui Zigmantui Pacui priklausęs žiponas iš XVII a. devinto dešimtmečio. Šis žiponas iš rudo, auksu atausto brokato (storas, sunkus šilkinis ar pusšilkinis audinys) – žymiai standesnis. Šone skeltukai su į vidų įleistomis kišenėmis suformuoja gana plačią apačią. Virš riešo susegamos rankovės, o ties kaklu tradicinė žema stove (apykaklė). K. Z. Paco žiponas smulkiaraštis, tačiau to meto portretuose gausu ir efektingų stambiaraščių apdarų.
Žipono audinys XVII a. vid. Iš Marijos Matušakaitės „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“ knygos.
Nacionaliniame M. K. Čiurliono muziejuje yra saugomas XVII a. Jurgio Danieliaus Šulco tapytas LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco portretas, kuriame jau matosi kiek kitokios spalvos – purpurinis žiponas iš brokato, susagstytas perlų arba perlamutro sagomis ir sujuostas šilko juosta. Ant pečių – sabalo kailio delija su sege, kurios centre – Vytis.
Kristupo Zigmanto Paco portretas XVII a. vid. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcija.
Minima dar viena aprangos detalė – delija, kartais vadinama ir deliura. Pavadinimas kildinamas iš turkiško žodžio tellu, reiškiančio nepaprastai prabangų audinį, ataustą aukso gijomis. Įprastai delijomis laikomas viršutinis vyrų drabužis, dėvimas ant žipono, pamuštas kailiu, dažnai ilgas, plačiomis nesusiūtomis rankovėmis ir didele apykakle. Klubų srityje delijoje dažnai būdavo daromos dvi simetriškos lygiagriačios vertikalios angos, panašios į kišenes. Tarpusavyje delijos skyrėsi tiek kirpimu, medžiagomis, spalvomis, tiek dėvėjimo būdu, o kintant madai, keitėsi ir jų ilgis. Tuo metu populiaru buvo dėvėti delijas užsimetus ant pečių kaip apsiaustą, pasmakrėje susegus sagtimi, tokiu būdu rankos būdavo iškištos pro viršuje paliktas prakarpas, o pati delija kabodavo laisvai ant nugaros, pilnai neuždengiant po apačia esančio žipono. Kiek rečiau, delijos buvo dėvimos užsimetus jas tik ant vieno peties. Dėl didelės apykaklės, buvo juokaujama, jog neaišku apykaklė prie delijos, ar delija prie apykaklės priduriama. Jau minėto Stepono Batoro dėka delija tapo įteisinta kaip aukščiausios valdžios simbolis, pakeičiant kailinius. Įdomu, kad pradedant XVI a., o vėliau ir XVII-ame amžiuje delijos žibėjo auksu ir buvo dėvėtos aukščiausio luomo, didikų. XVIII a. jau siūtos iš medvilnės ir dėvėtos žemiausio luomo atstovų.
Kontušas – didikų drabužis, paplitęs XVII a. viduryje. Tai viršutinis apdaras, užsivelkamas ant žipono. Prigludęs prie liemens, į apačią platėjantis, sujuosiamas kontušine juosta. Rankovės nesusiūtos nuo pažasties iki riešo, laisvai kabančios arba užmetamos ant pečių. Drabužio kraštas buvo apsiuvamas šilkine virvele, o pagrindines kirpimo linijas pabrėžia sidabrinis apvadas. Dažnai siuvamas iš storo audinio, puošiamas galionais (puošniomis audeklo juostelėmis), kai kada pamušamas lapės kailiu. Puošnesni kontušai pamušami sabalo ar lūšies kailiu. Keičiantis žiponų kirpimams, kito ir kontušai, tačiau derinant kartu šiuos drabužius buvo išgaunami kontrastingų spalvų deriniai.
Kontušas XVII a. II ketv. Iš Marijos Matušakaitės „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“ knygos.
Kontušo juostos/Slucko juostos – juostos naudotos didikų rūbams sujuosti. Audžiamos iš šilkinių siūlų, pridedant aukso ar sidabro gijų, gausiai dekoruojamos subtilių atspalvių ornamentais, daugiausiai augalų puošyba. Dėl naudojamų medžiagų ar importo išlaidų juostos buvo brangios, jų kainą svyruodavo nuo 5 iki 50 dukatų[1]. Tad išgalintys jas įsigyti pasižymėjo ir turtais, ir išskirtine socialine padėtimi visuomenėje. Ikonografijoje dažnai skiriasi juostų surišimas, kaskart stengtasi jas rišti kuo išskirtiniau, išmoningiau. Juostas paprastai rišdavo tarnas arba žmona, o mazgo sudėtingumas demonstravo rišančiojo kūrybiškumą. Įprastinė kontušo juosta buvo maždaug 3,30 – 3,90 centimetro ilgio ir apie 28-40 centimetrų pločio.
Juostų galai ne retai užsibaigdavo dekoratyvine gėle – dažniausiai gvazdiku, apsiuvami kutais. Juostų buvo vienpusių, dvipusių. Pastarosios audžiamos skirtingų spalvų, kurios derintos skirtingoms progoms. Ypač populiarios buvo keturšonės juostos, kurias sulenkus per pusę, buvo galima išgauti keturias skirtingas spalvas. Importuotos iš Persijos, Turkijos, vėliau pradėtos austi ATR teritorijoje. Žinomiausia tokia dirbtuvė buvo Slucke, įkurta Radvilų, kita tokia – Tyzenhauzų Gardine. Beje, 2014 m. Baltarusijoje vėl pradėjo veikti Radvilų Slucko audykla, kurioje daromos tikslios istorinių Slucko juostų kopijos. Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje yra saugomas 21 kontušo juostų ir jų fragmentų rinkinys, tiesa jos siekia jau kiek vėlesnį, XVIII amžių.
Dvipusė kontušo juosta XVIII a. pab. Nacionalinio M. K. Čiurlinio dailės muziejaus kolekcija
Čamara – šis drabužis pasirodė XVII a. ir galėjo atstoti žiponą. Siūtas su atverčiama apykakle, dažniausiai su kailio pamušalu. Tai daugiau dvasininkų aprangos dalis, tačiau retais atvejais naudotas ir miegui. Ne retai pamušalas nebuvo kailinis, o iš kiek plonesnio vovereno audinio, kas reikštų, kad tai namuose dėvėtas rūbas, netikęs šaltiems orams, speigams.
Čamara
Ferezija – platus vyriškas apsiaustas, dažnai iš raudonos gelumbės, pamuštas kailiu, siekiantis blauzdas. Ne retai ferezijos trumpesnės už po apačia vilkimą apdarą, jos buvo įvairių siluetų, dažniausiai – platėjančios į apačią. Ferezijos pasmakrėje sutvirtinamos arba visai nesegamos, o rankovės kabančios arba įmaunamos. Ferezijos siūtos be apykaklių arba su labai žemomis apykaklėmis. Kailiu pamuštose ferezijose apykaklę galėjo atstoti kailinis apvadas. XVII a. devinto dešimtmečio ferezija išlikusi iš Kazimiero Zigmanto Paco įkapės. Šis trapecinio silueto apdaras paisūtas iš tamsaus slyvų spalvos aksomo su plonu šilkiniu pamušalu. Rankovės – plačios ir trumpintos, taip neuždengiant po apačią vilkimo, auksu žibančio žipono. Ties kaklu siaura stovė (apykaklė). Viršutinė dešinioji pusė kirpta pagal įstrižą liniją, abi puses sutvirtinant sagutėmis. Šonuose skeltukai, suteikiantys ferezijai platėjančią formą. Kartais ferezijos turėdavo brangaus margo rašto audinio pamušalą, derinamą prie vienspalvių, o kartais ir prie margų žiponų.
Kristupo Zigmanto Paco ferezija XVII a. IX dešimtmetis. Iš Marijos Matušakaitės „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“ knygos.
Ferezijos kirpimas XVII a. IX dešimtmetis. Iš Marijos Matušakaitės „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“ knygos.
Moterų apranga. XVII a. moteriškam kostiumui kur kas labiau nei vyrams įtaką darė vakarietiškos mados. Vyriška mada labiau rėmėsi archajiška tradicija, kai tuo tarpu moterų kostiume pastarosios pastebima tik išimtinais, retais atvejais. Jei XVI a. viena žymesnių moterų ikonų laikyta Bona Sforza į Lietuvą atvežė itališkos mados tendencijas, tai XVII a. pastebima prancūzų įtaka. Čia galima paminėti a la moda terminą, kuris išvertus iš prancūzų kalbos reiškia sekti madą, būti elegantiškam, o pasiekęs Lietuvą šis terminas tarsi įgavo dar vieną prasmę ir reiškė vieną iš suknelės tipų. Toji suknelė sudaryta iš dviejų dalių – siauro liemens, užsibaigiančio ilgu kyšuliu, ir sijono ties liemeniu rauktu ir ženkliai platėjančiu į apačią. Šiuo terminu vadintos ne vien suknelės, o ir šilkas alamodo, papuošalai ar skanėstai. Prancūzijos įtaka XVII a. moterų aprangoje galėjo būti jaučiama ir iš Kristupo Zigmanto Paco žmonos Klaros Izabelės de Maji Laskaris-Pacienės. Klara – išsilavinusi, įtaką karališkajame dvare turėjusi prancūzaitė, kurią Marija Liudvika Gonzaga pasikvietė iš Paryžiaus. 1658 m. Kazimierui pradėjus eiti LDK didžiojo kanclerio pareigas, Klara de facto tampa pirmąja Lietuvos ponia. Šioji didikė atvežė iš Prancūzijos naujas drabužių formas. Pastebima, kad suknelių siluetai tampa grakštesni, medžiagos lengvesnės, drąsiau apnuoginamas moters kaklas, pečiai, rankos. Tokios europietiškos mados nepatiko tradicinių pažiūrų bajorams, ypač kai jų dukros ėmė vilkėti sukneles su iškirptėmis, puoštis, o ir reikšti savo nuomonę. Pacienė darė įtaką ne tik aprangos detalėms, bet ir plaukų madoms. Ji pati iki beveik XVII a. paskutiniųjų dviejų dešimtmečių išlaikė madą smulkias plaukų garbanėles jungti su beveik nuo viršugalvio nusileidžiančiais, spiralėmis susuktais plaukais. Tai puikiai matyti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje saugojamame Jurgio Danieliaus Šulco tapytame Klaros portrete. Čia matome juodos spalvos audinį, apsiūtą perlais. Drabužyje išskirtinės labai plačios, parauktos šviesaus minkšto audinio rankovės su nėrinių rankogaliais. Aplink kaklo iškirptę pilkšvas plonas audinys.
Klaros Izabelės de Maji Laskaris-Pacienės portretas XVII a. vid. Nacionalinio M. K. Čiurlinio dailės muziejaus kolekcija.
Sulig XVII a. analogiškai siūtos kur kas santūresnės suknelės. Toks pavyzdys nežinomos Pacų giminės moters suknelė beveik be jokių juvelyrinių dirbinių. Tvirtos medžiagos viršus, apsiūtas trimis perlų juostomis, giliai įsirėžiantis į sijoną. Abipus perlų juostų – smulkūs ornamentiniai motyvai, kuriems būdinga rudi ir rusvi tonai. Plačios, trumpesnės rankovės užsibaigia rankogaliais. Moterų aprangai įtaką darė ir vyrų dėvėsena. Ne viena didikių aprangos detalė perimta iš vyrų, jas šiek tiek patobulinant. Toks pavyzdys galėtų būti čamaros, o ir šiek tiek trumpesnės, lengvesnės pusčamarės. XVII a. pabaigoje moterų tarpe išpopuliarėja ir vyriškos aprangos detalė – kontušas. Šimtmečio pabaigoje drabužiai šiek tiek keičiasi. Grįžta standesnės, griežtesnės formos. Suknelės dvigubinamos – viršutinė, nedengianti po apačia vilkimos, patraukiama, o apatinės sijonas suvinėjamas ar suraukiamas.
Iškilmių apdaras XVII a. Iš Marijos Matušakaitės „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“ knygos.
[1] Dukatas – auksinė, rečiau sidabrinė moneta, apyvartoje naudota nuo viduramžių iki pat XIX amžiaus.
