BERNARDO BRAZDŽIONIO GYVENIMO KELIONĖ. KAUNAS 1929–1944 M.

Bernardas Brazdžionis (1907 – 2002) – poetas, literatūros kritikas, redaktorius, žurnalistas, pedagogas, vertėjas. Ilgoje ir nelengvoje poeto gyvenimo kelionėje 15 metų gyventa, mokytasi ir dirbta Kaune. Tai jaunystės, kūrybinių ieškojimų, asmenybės brendimo metai.
Kūrybinės saviraiškos pradžią Bern. Brazdžionis yra paliudijęs interviu savo 50 – mečio proga: „Rašyti pradėjau pirmosiose gimnazijos klasėse. Paskatino mirtis. Sunkiai susirgus, atrodė, kad mirsiu. Peržvelgiau savo gyvenimą ir nusigandau – visai nieko nepadaryta. Literatūrą mėgau nuo pradžios mokyklos suolo. Domėjausi pirmųjų „Vainikų“ lietuviais poetais, juos skaičiau. Negalėdamas ligoje rašyti, ėmiau eiliuoti atmintinai. Grįžęs į gimnaziją, ėmiau klasės rašomuosius darbus eilėmis rašyti. Lietuvių mokytojas buvo toks geras ir nuolaidus, kad ne tik neparašė dvejeto – dar pagyrė. Davė paskaityti aukštesniųjų klasių mokytojui. Tas paskaitė aukštesnėse klasėse. Pagarsėjau. Nežinojau, kur dėtis, kaip nejauku buvo. Bet rašyti nebemečiau, tik rašiau „slaptai“. Pradėjau siųsti spaudai.“
Pirmąjį eilėraštį „Velykos“, pasirašytą Bern. Žvainio slapyvardžiu Brazdžionis išspausdino 1924 m. pavasarį leidinyje „Pavasaris“.
Tais pačiais metais Vytės Nemunėlio slapyvardžiu „Žvaigždutės“ žurnale išspausdino pirmąjį eilėraštį vaikams, kuriuo pradėjo savo kelią į vaikų poeziją. Angelo sargo vaikų sąjungos laikraštėlio „Žvaigždutė“ kūrėjas ir ilgametis redaktorius Stasys Tijūnaitis bendravo su jaunaisiais skaitytojais ir ne vienam iš jų padėjo atskleisti savo talentą. Tarp tokių jaunųjų bendradarbių buvo ir B. Brazdžionis. 1929 metais, baigęs Biržų gimnaziją, Bern. Brazdžionis išvyko studijuoti į Lietuvos universitetą Kaune. Pakeliui stabtelėjo Kėdainiuose aplankyti S. Tijūnaičio, tuo metu dirbusio Kėdainių pradžios mokyklos vedėju.

 

 Bernardas Brazdžionis (dešinėje) su savo pirmuoju redaktoriumi S. Tijūnaičiu. 1929 m. Kėdainiai

 

Vaikams skirtos poeto knygelės, pasirašinėtos Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, pelnė jam mylimo vaikų poeto šlovę. Jį išgarsinusio
slapyvardžio sugalvojimo istoriją Brazdžionis yra aprašęs Vladui Žukui 1982 m.: „Vytė Nemunėlis. Tai mano mylimiausias vardas. Tuo slapyvardžiu eiles vaikams pradėjau spausdinti „Žvaigždutėje“, redaguojamoje St. Tijūnaičio. <...> Turėjau ir aš kitaip pasirašyti ne pavarde, kuri, be to, vaikams ir netinkanti, šiurkšti, <...> vaikams reikia malonaus, švelnaus, gražaus, skambaus, kaip Tamulaitis, Vaičiulaitis ir pn. Tai jų pavardės. Gera jiems. Man reikia susirasti. Kaip, kur? <...> Tada krito į galvą upės vardas: Nemunėlis. Ne Nemuno mažybinis vardas, bet tikras upės vardas, upės, tekančios Lietuvos šiaurėj, iš kur ir mano tėvų tėvai buvo kilę. Vienas pavardės žodis kažkaip varganai atrodė. Reikėjo vardo. Pridėjau. Vytė. Vytauto meilybinį vardą.<...> Ir išėjo Vytė Nemunėlis, tapęs labai populiariu ir mėgiamu vaikų. Jis tuojau „nunešė“ Brazdžionį.“

Jaunas ir mažai žinomas Šiaurės Lietuvos poetas atvyko į menkai pažįstamą laikinąją sostinę Kauną, kur tuo metu vyko intensyvus kultūrinis, literatūrinis gyvenimas, klestėjo įvairūs literatūros žanrai. Kartu su gimnazijos draugais dailės studentu Antanu Kuču ir medicinos studentu Baliu Skleniu, išsinuomoję bendrą kambarį, apsigyveno Žaliakalnyje, Minties rate. Vėliau visi apsigyveno to paties šeimininko namuose Šviesos gatvėje.

 

Bernardas Brazdžionis (dešinėje) su kambario draugais B. Skleniu ir A. Kuču 1930 m. Kaune

 

Tų pačių metų spalio mėnesį Bern. Brazdžionis pašaukiamas atlikti karinės prievolės. 1929 m. spalio 15 d. Biržų apskrities naujokų ėmimo komisija, „patikrinus sveikatos stovį, sulig „Ligų ir kūno trūkumų sąrašo „A“ punkto 76 ir 78 pripažintas tarnauti kariuomenėje netinkamu“. Nuo vaikystės būdamas silpnos sveikatos, Bern. Brazdžionis buvo atleistas nuo karinės tarnybos ir galėjo tęsti studijas universitete. Čia lankė V. Krėvės, V. Mykolaičio - Putino, V. Sezemano, B. Sruogos, J. Tumo - Vaižganto paskaitas, dalyvavo literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime: lankė B. Sruogos vedamą teatro seminarą, rašė referatus, recenzijas teatro klausimais, buvo aktyvus studentų ateitininkų draugijos „Šatrija“ narys.

 

 Liudijimas, kad Bern. Brazdžionis atleidžiamas nuo karinės tarnybos

 

Studijuodamas universitete ir vėliau, Bern. Brazdžionis dirbo žurnalisto ir redaktoriaus darbą. 1933 m. jis redagavo dvisavaitinį akademinį laikraštį „Lietuvos studentas“, 1934–1935 m. leido ir redagavo poezijos laikraštį „Pradalgės“. Universitete jaunieji literatai priklausė humanitarų draugijos literatūros sekcijai, kuriai 1931 m. vadovavo Bern. Brazdžionis.

 

. „Lietuvos studento“ redakcija . Iš kairės: V. Katilius, B. Babrauskas ir Bernardas Brazdžionis


XX amžiaus pradžios literatūroje vyravęs romantizmas, trečiajame – ketvirtajame dešimtmetyje keitėsi. Ypač ryškiai tai buvo pastebima poezijoje, kuri įgavo naujojo romantizmo, arba neoromantizmo kryptį. Ryškiausi šios krypties atstovai tarpukario Lietuvoje – Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis ir Bernardas Brazdžionis. Neoromantizmo poetika atsiskleidė Bernardo Brazdžionio poezijos rinkiniuose „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (1939).
1931 m. išleistą religinės poezijos knygą „Amžinas žydas“ poetas laikė pirmuoju tikru savo poezijos rinkiniu.

 


Paklausykite eilėraščio garso įrašą nr.1  „Anapus žvaigždės“ iš knygos „Amžinas žydas“ įrašas. Skaito V. Petrikienė

 

Tais pačiais metais pasirašyta Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išėjo pirmoji vaikams skirta eilėraščių knyga „Mažųjų pasaulis“.

 

 Knyga. Vytė Nemunėlis. „Mažųjų pasaulis“

 

Apie savo literatūrinį kelią poetas yra rašęs: „Vaikystėje buvau giliai (nors nesąmoningai) tikintis; jaunystėje – indiferentas [abejingas ], kol susiradau savo pašaukimo kelią pradžioje buvau Maironio ir Putino gerbėjas (dar daugiau – garbintojas); vėliau dvasioje žavėjausi lietuvių literatūros revoliucionieriais, kokie jie bebūtų, kad tik ne „sustingusios senatvės“ atstovai, prieš ją pakėlę kovą „ketuvėjininkai“, drąsūs „trečiojo fronto“ idealistai, kol niekuo nepatenkintas priėjau prie senojo ir naujojo Testamento šaltinių, kol sieloje apsigyveno Kristus, o poezijoje suradau savo kelią ir savąjį žodį. To ieškojimo metų rinkinys – „Jerichono rožė“ (pavadintas „Amžinu žydu“), o laimėjimo išdava rinkinys „Ženklai ir stebuklai“.
Dar vėliau susiformavo tėvynės ir gimtosios žemės, tautos praeities ir dabarties tapatybės paveikslas. To rezultatas – „Kunigaikščių miestas“.
O paskui – Lietuvai netekus nepriklausomybės – pajutau Tėvynę, kuri virto „prarastuoju rojumi,- kaip oras, kaip vanduo palaikė kūno ir dvasios gyvybę, lydėjo visą kelią ir visus metus, klajojant po svetimas žemes ir svetimus kalnus (iš čia naujas rinkinys „Svetimi kalnai“)“.

Bern. Brazdžionis buvo muzikalus žmogus, grojo lūpine armonikėle, dalyvavo universiteto skudutininkų ansamblyje. Jo muzikalumas išryškėjo besimokant Biržų gimnazijoje, kur mokytojas Stasys Paliulis suorganizavo skudutininkų orkestrėlį.

 


Vytauto Didžiojo universiteto studentų skudutininkų grupė 1930 m. Kaune. Bernardas Brazdžionis sėdi pirmas iš kairės

 

 Brazdžionis groja lūpine armonikėle su A. Kuču 1929 m. Kaune

 

Besiplečiant rašytojų gretoms, 1932 m. vasario 21 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete įvyko steigiamasis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje įsteigta savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrėjų ir kritikų organizacija. Jos veikloje aktyviai dalyvavo ir Bern. Brazdžionis, buvo išrinktas į valdybą.

 

 Lietuvių rašytojų draugijos valdyba 1938 m. Kaune. Bernardas Brazdžionis stovi

 

Kaune Bern. Brazdžionis sutiko ir būsimąją žmoną. Su draugais persikėlęs gyventi į Šviesos gatvę, jis susipažino su Aldona Stanionyte, gyvenusia kaiminystėje pas pusseserę Leonildą Pranevičiūtę. Tik merginos gyveno ne mažame išnuomotame kambarėlyje, o erdviame nuomojamame bute kartu su Leonildos tėvais. 1934 m. sausio 10 d. be vestuvių pokylio Šv. Antano bažnyčioje (tuomet koplyčioje, nes bažnyčia dar nebuvo pastatyta), Bernardas Brazdžionis vedė savo išrinktąją Aldoną Ireną Stanionytę. 1992 metais Bern. Brazdžionis pasakė: „Gyvenime nebuvau punktualus <...>. Nepavėlavau tik vienoj vietoj. Būtent su vedybom. Abudu neturėjom iš ko iškelti vestuvinę puotą. Jose nedalyvavo nei artimiausi draugai, nei tėvai, nei giminės. Rankas surišo kolega literatas kunigas Stasius Būdavas. <...> Ir taip surišti nuėjom per gyvenimą ir per pasaulį.“

 

 Aldona ir Bernardas Brazdžioniai savo sutuoktuvių dieną 1934 m. sausio 10 d. Kaune

 

Susituokę, Brazdžioniai kurį laiką nuomojosi butą Alantos gatvėje. 1939 m. šeima įsigijo savo namus Tvirtovės alėjoje (šiuo metu – Taikos pr.). Tuo metu jau augo sūnūs Algis ir Dalius, vėliau gimė dukra Saulė.

 

11. Nuotrauka. Namelis Kaune, Tvirtovės al. (dabar Taikos pr.21)

 

. Bernardas Brazdžionis. Krintančios žvaigždės. Kaunas. 1933 m.

 

Paklausykite eilėraščio garso įrašą nr.2 „Gaudė gražios girios“ iš knygos „Krintančios žvaigždės“ įrašas. Skaito V. Petrikienė

 

Nežinia, ar aktyvus dalyvavimas studentų organizacijose, ar darbas redaguojamuose leidiniuose, sutrukdė Bern. Brazdžionio studijoms universitete. Artimas bičiulis Juozas Povilonis straipsnyje „Susitikimai“, skirtame Bernardo Brazdžionio 85-čiui, prisimena: „Kartą, rodos 1934 m., eidamas į universitetą, susitikau Bernardą. Jis ir sako: „Kaip tik ir norėjau patį pamatyti. Žinai ką, sugalvojau baigti universitetą. Prašyčiau suredaguoti keletą „Ateities spindulių“ numerių. Aš duosiu visą turimą medžiagą, pats patvarkysi. Nors dviems trims mėnesiams visiškai atsikratysiu pašalinių darbų ir atsidėsiu, kaip ir pats, tik studijoms. Nedaug man beliko“. Sutarėm po savaitės pasimatyti ir konkrečiau aptarti reikalą. Praėjo savaitė, kita – vis nepavyksta susitikti. Pagaliau susiėjom. „Žinai, pavarčiau užrašus, peržiūrėjau programas ir nusiminiau: tiek nereikalingo balasto turėsiu susikrauti į galvą. Nutariau dar atidėti...““
Deja, universiteto poetas taip ir nebaigė. Turėdamas gabumų dailei, Brazdžionis 1935 m. buvo priimtas į Kauno Meno mokyklą, bet, praėjus pusmečiui, 1936 m. iš mokinių sąrašų išbrauktas dėl nesumokėtų mokslapinigių.

 

1936 m. lietuvių poezijos antologijoje „Antrieji vainikai“ buvo išspausdinta trisdešimties metų neturinčio Bern. Brazdžionio autobiografija, kurioje jis apmąsto savo kūrybos prigimtį. „Gimstu per kiekvieną naują lyrišką pasisakymą, mirštu po kiekvieno naujo eilėraščio, kai siela esti lyg pro atvirą langą išlėkusi paukštė, kuri gal suglaus sparnus kažkur tuščiam, beprasmiam pasauly daugiau niekados nebegiedodama. <...> 

Gyvenimo bonvivanų [lengvabūdžių] minioj esu be galo mažas, menkas ir negudriai ieškantis paunksmės, kur paslėpt savo nuogą ir nelaimingą veidą.
Gyvenu — ir nežinau kodėl — kvailą tragediją: niekam nesu savas, kadangi kalbu nečystų sąžinių išmetinėjimais ir prisipažinimais, neelgetauju vien savo intymias širdies žaizdas rodydamas ir nekasau padų galingiesiems, meiliai balsą laviruodamas ant mados ir laiko kanklių pirštus uždėjęs. <....>
Baigiu trečiąją dešimtį, bet širdy vis džiaugsmingai jaučiu dvidešimties metų jaunystę ir, rodos, nė vienas ruduo dar jos žiedų išraškyt nežadėjo.
Jais vainikuotas einu kurdamas visą žmogų ir ieškodamas gyvojo Kristaus.
Kai kada pavydžiu padoriam piliečiui, kuris nei karjeros nedaro, nei kasos nepaglemžia, nei eilių nerašo, o gyvena sotus ir gražiai apsirengęs. O kai kada taip nežmoniškai gera, kad galiu daryt atgailą už kiekvieną žmogaus nuodėmę ir nusidėt dėl jo džiaugsmo ir laimės, kvepenant mažą čiobrelio žiedą arba žiūrint į šviesią išganymo saulę.“

Suklestėjus literatūrai, tarpukaryje Lietuvoje pradėtos teikti literatūrinės premijos. Gana ilgą laiką niekas neįtarė, kad eilėraščių vaikams autorius Vytė Nemunėlis ir poetas B. Brazdžionis – tas pats asmuo. 1936 m. 1000 litų premija įvertinta Vytės Nemunėlio eilėraščių knyga „Kiškio kopūstai“, kuri buvo apskritai pirmoji premijuota vaikų poezijos knyga lietuvių literatūros istorijoje. Premija buvo įteikta Valstybės teatre 1937 metų vasario 17 d. Tais pačiais metais Bern. Brazdžionio poezijos rinkinys „Ženklai ir stebuklai“ buvo apdovanotas solidžia „Sakalo“ leidyklos premija. Spaudoje pasirodžius poeto nuotraukoms, daugelis skaitytojų sužinojo, kas slepiasi po Vytės Nemunėlio slapyvardžiu.

 

 


Vytė Nemunėlis. „Kiškio kopūstai“. Apdovanojimo Lietuvos Raudonojo kryžiaus jaunimo literatūros premija dokumentas

. Bernardas Brazdžionis. „Ženklai ir stebuklai“. Apdovanojimo „Sakalo“ leidyklos premija dokumentas


Valstybine literatūros premija Bern. Brazdžionis buvo apdovanotas 1939 m. už eilėraščių rinkinį „Kunigaikščių miestas“. Išskirtiniame knygos egzemplioriuje įklijuotas apdovanojimo raštas su komisijos narių parašais: „Komisija 1939 metų lietuvių literatūrai premijuoti, peržiūrėjusi ir apsvarsčiusi tais metais išleistus grožinės lietuvių literatūros veikalus, paskutiniame savo posėdyje 1940 m. vasario 3 d. konstatavo, kad Bernardo Brazdžionio poezijos knyga „Kunigaikščių miestas“ nauja ir sugestyvia forma nuoširdžiai išreikšdama mistinius žmogaus dvasios troškimus ir didžiuosius visos tautos patriotinius pergyvenimus, geriausiai atitinka Vyriausybės įsteigtai literatūros premijai skirti taisyklių 2 ir 3 paragrafus, ir nutarė pateikti ją lietuvių literatūros 1939 metų premijai”. Pasirašė Švietimo ministerijos atstovas Kazimieras Masiliūnas (Švietimo viceministras), VDU atstovai V. Mykolaitis-Putinas, M. Biržiška, J. Ambrazevičius ir Lietuvos rašytojų draugijos atstovas K. Korsakas.

 

. Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinkinys „Kunigaikščių miestas“. Apdovanojimo Valstybine literatūros premija dokumentas

 

Turėdamas šeimą ir finansinių įsipareigojimų, Bern. Brazdžionis dirbo neskaičiuodamas laiko ir jėgų: 1937–1939 m. dirbo „Sakalo“ leidykloje literatūros redaktoriumi, 1938–1939 m. redagavo literatūros, meno ir kultūros žurnalą „Dienovidis“, 1941 m. suredagavo almanachą „Literatūros metraštis su kalendorium 1942 metams“. 1940 – 1944 m. vadovavo Maironio muziejui, tuo pačiu metu dirbdamas ir Valstybinės leidyklos grožinės literatūros redaktoriumi.

1940-ųjų metų sovietų okupacija sukėlė daug nerimo. Slėgė pirmoji trėmimų banga, namuose buvo atlikta krata, Brazdžioniai žinojo, jog yra sekami – rytais matydavo ant sniego aplink namelį svetimas pėdas. Tačiau pirmąją okupaciją išgyveno, išsislapstė. Visiškai atsitiktinai nebuvo išvežti, tik todėl, kad nebuvo namuose.
1944 m., grįžtant sovietų armijai, Brazdžioniai nutarė trauktis į Vakarus. Prieš pasitraukiant, Maironio namai buvo paskutinė vieta Kaune, kurioje glaudėsi Brazdžionių šeima.

Išvykstant, pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. Brazdžionienė su vaikais prekiniais vagonais buvo išvežti į Vakarus, o Bernardas paimtas apkasų kasti. Gavęs medicininę pažymą, kad tokiam darbui netinkamas, poetas nusipirko bilietą į Gracą, ir išvyko traukiniu iš Eitkūnų. Neabejotina, jog šis bilietas poetui Bernardui Brazdžioniui atvėrė vartus į laisvąjį pasaulį.

 

Traukinio bilietas iš Eitkūnų. 1944 m. liepos 31 d.

 

. Paklausykite eilėraščio garso įrašą nr.3: Bernardo Brazdžionio skaitomas eilėraštis „Lietuva – mano šiaurės pašvaistė“ (Lietuvių fronto bičiulių literatūros vakaras JAV 1988 12 03)