TOTORIAI LIETUVOS ISTORIJOJE: NUO PRIEŠŲ IKI PILIEČIŲ

Totoriai Lietuvos žemėse apsigyveno daugiau kaip prieš 600 metų. Jie kilę iš tiurkų ir sutiurkintų mongolų genčių, išeivių iš Aukso Ordos, Krymo ir kitų chanatų palikuonių. Būdami skirtingų genčių, totoriai savo gimtosios kalbos neišsaugojo. Jau XVI a. totoriai kalbėjo juos supančių tautų kalbomis, tačiau išsaugojo tautinį savitumą ir savo religiją – islamą.

 

Totorių raitelis. Raižinys ant XIX a. staliuko. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.

 

XIII a. karingos mongolų gentys, vadovaujamos karo vado Čingischano, užkariavo beveik visą Aziją ir nemažą dalį Europos. Iš stepių atjodavę klajokliai buvo puikūs raiteliai ir taiklūs lankininkai.
Jų būriai netikėtai pasirodydavo prie miesto sienų ir, jį nusiaubę, vėl išnykdavo bekraštėse stepėse. Viename pergalingame žygyje mongolai užkariavo ir tiurkų gentis. Prie Volgos upės buvo įkurta galinga valstybė Džuči – Ulusas arba Aukso Orda, o jos gyventojai buvo pavadinti totoriais. Tai buvo galingas centras, kuriam ilgai niekas negalėjo pasipriešinti.
Pirmosios totorių grupės Lietuvoje galėjo apsigyventi XIV a. pirmojoje pusėje Gedimino valdymo laikais. Kai kurių mokslininkų nuomone, tai susiję su chano Uzbeko (1312 – 1342), padariusio islamą savo valstybės oficialia religija, politika. Naujosios religijos priešininkai, norėdami išsaugoti protėvių tikėjimą - šamanizmą, ieškojo prieglobsčio pas pagonis lietuvius. Jau 1350 m. ir 1352 m. Lietuvoje prieglobstį radę totoriai aktyviai dalyvavo kunigaikščio Algirdo žygiuose į Podolę. Algirdas siekė prie Lietuvos prijungti rusėnų žemes. Kunigaikštį ypač viliojo turtingos žemės, kurias valdė Aukso Orda.
XIV amžiaus antrojoje pusėje Aukso Orda jau buvo palyginti silpna, draskoma vidaus nesutarimų. 1362 m. kunigaikščio Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino Aukso Ordos armiją prie Mėlynųjų Vandenų. Tai buvo pirmas stiprus smūgis, kurį mongolai – totoriai patyrė Rytų Europoje.

 


Skulptūra. Vytautas Didysis. Autorius Juozas Daugėlavičius 1930 m. Iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių.

 

Organizuotos totorių bendruomenės LDK įsikūrė tik XIV a. pabaigoje, valdant Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Naudodamasis Aukso Ordos chanų tarpusavio kovomis dėl valdžios, 1397 metais Vytautas surengė žygį į Aukso ordos stepes, iš kur atsigabeno daug totorių klajoklių. XIV - XV amžių sandūroje į Lietuvą kėlėsi politiniai emigrantai iš Aukso Ordos. Politinis prieglobstis buvo suteiktas ir nuverstajam chanui Tochtamyšui, kuris atvyko į LDK su būriu gentainių. Kunigaikštis Vytautas su Tochtamyšiu surengė karo žygį prieš chaną Timur-Kutlugą ir karvedį Edigėjų. Deja, 1399 m. prie Vorsklos Vytauto kariuomenė buvo sutriuškinta. Tochtamyšas su šeima ir šalininkais įsikūrė Trakų apylinkėse. Po 1397 m. Lietuvoje gyvenusiems totoriams buvo suteikta tikėjimo laisvė, kilmingieji buvo apdovanoti žemėmis. Nemažai totorių buvo apgyvendinta prie Vokės upės, Nemėžyje, Butrimonyse, Trakuose ir kitose etninės Lietuvos vietovėse, ypač pasieniuose.
Paskutiniai emigrantai į LDK atvyko XVI a. pradžioje, kai 1502 m. Krymo chanato valdovas Mengli Girėjus prie Dniepro nugalėjo Aukso Ordos chano Šach Achmato kariuomenę. Aukso Orda išnyko visiems laikams. Pats Šach Achmatas buvo kalinamas Kijeve, Vilniuje, Trakų Salos pilyje bei Kaune. Tik po dvidešimties metų, 1523-aisiais, jį paleido į laisvę. Iki Kijevo jį palydėjo LDK totorių karinė apsauga.



Trakų miesto planas XV amžiuje, nurodyta totorių mečetės ir jų gyvenamos teritorijos vieta. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.


Trakuose totoriai įsikūrė miesto vakarinėje dalyje – Dūdakalnyje (dabartinių Trakų, Ežero, V. Kudirkos gatvių teritorija). Matomai aukščiausioje kalvos dalyje stovėjo mečetė. 1978 m., statant vaikų darželio pastatus, archeologinių tyrimų metu buvo rastos sudegusio medinio pastato liekanos. Totoriai saugojo pietinį įvažiavimą į Trakų miestą. Jų galėjo būti ir pačiame sąsiauryje tarp Galvės ir Totoriškių ežerų, nes totorių pylimas lokalizuojamas prie karaimų kapinių. Beje, ten buvo ir totorių kapinės. Dalis bendruomenės galėjo gyventi ir šalia Trakų, Galvės ežero šiauriniame krante, kur iki šiol gyvuojantis kaimelis tebesivadina Totoriškėmis.

 


Litografijos „Totoriai“ kopija iš G .F. Paulio knygos „Rusijos tautų aprašymas“. Paryžiu , 1862 m. Iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių.

 

Trakuose, anot Mykolo Lietuvio, kuris XVI a. parašė traktatą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, gimė Ač (Hadži) Girėjus, Krymo Chanas – Krymo chanato įkūrėjas, Girėjų dinastijos pradininkas, valdęs Krymą nuo 1443 m.
Įsikūrę Lietuvoje totoriai įsiliejo į šalies gyvenimą. Tarp jų buvo ir labai turtingų šeimų. Totoriai Kalimovičiai apie 1535 m. valdė Užutrakio žemę. Apie 1631 m. palivarką įsigijo totorius Tomas Zatrockis (Užutrakiškis ). Tik vėliau, XVI a., prasidėjus totorių ekonominiam nuosmukiui, Užutrakio žemes įsigijo Sapiegos, o XIX – XX a. šias žemes valdė Tiškevičiai.
XVII a. pradžioje Lietuvos totorius palietė religinės kovos. 1600– 1615 m. Vilniaus vyskupu buvo Benediktas Vaina – nesutaikomas kitatikių priešas. 1609 m. į atlaidus Trakuose susirinkusi fanatikų minia sudegino totorių mečetę Dūdakalnyje. Nuo tada totorių skaičius Trakuose labai sumažėjo , o mečetė niekada nebuvo atstatyta. Neatitaisomus nuostolius LDK totorių kolonijos patyrė 1655–1660 m. karo su Maskva metu. Miestai, dvarai, šventovės buvo deginami, naikinami, plėšiami. Patyrė nuostolius ir Trakai. Totoriai masiškai traukėsi į Kuršą, Palenkę, Volynę, palikdami visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. XVIII a. Trakuose totorių bendruomenė sunyko, o Dūdakalnyje buvusios jų žemės atiteko miestiečiams. Gatvė, vedusi į Dūdakalnį, prasidėjo nuo dabartinio pastato Vytauto g. 19, dar ir XX a. I pusėje vienu metu vadinosi Totorių, kitu - Mahometonų gatve, nuo 2017 m. ši vieta pavadinta Totorių skveru.
Gan netoli nuo Trakų, tik už 18-os kilometrų, yra kaimas neįprastu pavadinimu – Keturiasdešimt Totorių – viena seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių gyvenviečių. Nuo Vytauto Didžiojo laikų čia gyvena totoriai, apie tai byloja šimtmečius skaičiuojančios kapinės, kuriose iš žemių ir akmenų supilti apskritimo ar ovalo formos kauburiai, anuomet atstoję laidojimo paminklus. Sakoma, kad dabartinio kaimo teritorijoje Vytautas apgyvendino 40 totorių belaisvių. Iš to ir kilęs kaimo pavadinimas.


Koranas. XIX a.pab. – XX a. pr. Iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių.

 

Dauguma Lietuvoje gyvenančių totorių yra musulmonai sunitai. 1998 m. atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. Totorių maldos namai – mečetės – veikia Nemėžyje ir Keturiasdešimties totorių kaime, Raižiuose ir Kaune, jų šventa knyga yra Koranas, jų šventikas vadinamas mula arba imamu. Savo kalbą Lietuvos totoriai palaipsniui užmiršo ir kalba daugiausia vietos kalbomis ¬¬¬– lenkų, rusų, lietuvių. Liturginė kalba – arabų. Totoriai naudojasi islamiška mėnulio kalendoriaus versija su metų skaičiavimu nuo Hidžros, 622 m. po Kristaus, kai Mahometas ir jo pasekėjai pasitraukė iš Mekos į Mediną. Šventa diena laikomas penktadienis.

 


Totorių dvasininko apranga. Krymas XX a. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.

 

Didelį vaidmenį totorių gyvenime vaidina pasninkas Ramadanas. Tai unikalus totorių nematerialusis paveldas. Ramadanas trunka 30 dienų lapkričio arba gruodžio mėnesį. Svarbi Ramadano ypatybė – bendros maldos, bendros pasninko nutraukimo šventės, bendros Korano studijos. Ramazan bairamas – pasninko užbaigimo šventė. Po pamaldų mečetėje bendruomenės nariai vaišinasi vaisiais ir saldumynais. Labai didelė šventė yra Kurban bairamas. Tai aukojimo šventė. Šios šventės apeigos susijusios su ritualinėmis ceremonijomis – padėka Alachui ir nuodėmių išpirkimu.

 

                Rankraštinis totorių maldynas. Autorius Liut Muchlia, 1947 m. Iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių.

Pasižiūrėkite filmuką „Lietuvos totorių rankraščiai“ – nacionalinis turtas: https://www.youtube.com/watch?v=ef0C5bJeu8E

 

Svarbiausi totorių gyvenimo įvykai – vaiko gimimas, vestuvės ir laidotuvės. Juos totoriai mini pagal savas tradicijas. Visų tradicinių švenčių metu totoriai kepa saldų pyragą – šimtalapį. Populiarūs koldūnai ir pyragėliai su kapotos mėsos įdaru, beliašai bei plovas.

 


Šimtalapis tradicinis Lietuvos totorių pyragas su medumi ir aguonomis. Fotografuota Tautinių mažumų festivalio „Čia mūsų gimtinė – čia mūsų namai“ metu (2020 07 08). Nuotrauka iš Trakų istorijos muziejaus archyvo.

 

Svarbiausias Lietuvos totorių užsiėmimas buvo karyba. Totoriai - kariai priklausė aukštesnei socialinei klasei. Jie kildinami iš Aukso Ordos didikų, chano dvariškių, vadinamų murzomis. Apsigyvenę Lietuvoje kilmingi totoriai gavo žemės ir tapo žemvaldžiais bei karo prievolininkais. Jie turėjo pristatyti nustatytą kiekį karių ir žirgų LDK valdovui, už valdomus dvarus turėjo atlikti karinę tarnybą.

 

Medinis balnas aptrauktas oda, XX a. pr. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.

 

Totorių kariai buvo puikūs raiteliai, taikliai šaudė lankais, saugojo miestus ir LDK pasienio teritorijas. Totoriai buvo vertinami už ištikimybę, duotos priesaikos saugojimą, atsidavimą. Jų paslaugomis buvo naudojamasi ir tvarkant diplomatinius reikalus – priimant Kazanės, Užvolgio, Krymo chanatų pasiuntinius, rengiant pasiuntinybes į Rytus.
XVI a. ir XVII a. visuotinio šaukimo totoriai pasiskirstydavo savo “totoriškom vėliavom” („vėliavos“ – LDK kariuomenės kavalerijos daliniai, turintys savo vėliavas – “chorugves”. Jose tarnaudavo nuo 100 iki kelių šimtų raitelių, skaičius priklausė nuo konkrečios kavalerijos rūšies”). Lietuvos totoriai kariavo su visais Lenkijos ir Lietuvos valstybės priešais: su Aukso Ordos totoriais, Maskva, švedais, rusų kazokais, turkais. Totoriai narsiai kovėsi Žalgirio mūšyje, karaliaus Stepono Batoro žygiuose prieš Rusiją, mūšiuose ties Salaspiliu, Smolensku, Chotinu.
Svarbus Lietuvos totorių indėlis į karo istoriją – apie 1730 metus buvo sukurta ulonų kavalerija, kurios pradininku laikomas totorius, pulkininkas Aleksandras Ulanas.

 


Skulptūra. Lietuvos totorių karininkas (1813 – 1815). Prancūzija, XX a. I p. Porcelianas. Iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių.

 

1812 m. Prancūzijos – Rusijos kare pasižymėjo Lietuvos totorių kavalerijos eskadronas, suformuotas imperatoriaus Napoleono I Bonaparto įsakymu ir kovęsis su Rusijos kariuomene. Vėliau prijungtas prie 1-ojo lenkų ševoležierių (ulonų) pulko ir taip įėjęs į Imperatoriškąją Senąją gvardiją. Totoriai dalyvavo ir 1831m. bei 1863 m. sukilimuose, Lietuvos Nepriklausomybės kovose 1919 - 1920 m. Nuo XVIII a. antrosios pusės iki XX a. pradžios žinoma apie 50 totorių generolų. Žymiausieji: Čimbajus Murza Rudnickis, Juzefas Bieliakas, Maciejus Sulkevičius, Chalilis Janušauskas. Generolas Rafailas Okulič-Kazarinas buvo vienas iš Lietuvos karo aviacijos pradininkų, jo sūnūs Vladimiras ir Anatolijus tarnavo Lietuvos kariuomenės artilerijos daliniuose, o XX a. 4 dešimtmetyje kavalerijos viršininko postą užėmė totorių kilmės brigados generolas Kazys Tallat-Kelpša.
Ne visi totoriai užsiėmė karyba. Didelė dalis totorių, iš protėvių paveldėję meilę žirgams, dirbo vežikais. Totoriai vežikai buvo patikimi ir sąžiningi, jų paslaugomis naudojosi karaliaus rūmai, pirkliai, o dvasininkai patikėdavo net ir pinigų pervežimą.
Totoriai vertėsi ir kitais amatais. Tradicinis amatas buvo ir odų apdirbimas. Jie sudarė rimtą konkurenciją odadirbių cechų meistrams. Trečiasis tradicinis amatas – daržininkystė. Žinių apie šį neturtingų totorių amatą randama nuo XVI amžiaus. Savo daržuose jie augino agurkus, burokus, svogūnus, morkas ir kitas daržoves. Trakuose išauginti agurkai garsėjo Vilniaus turguose.
Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, 2011 m. Lietuvoje gyveno 2 793 totoriai, Vilniaus apskrityje – 1517. Gausiausios totorių bendruomenės įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonuose. 2017 metais Lietuvos totoriai minėjo įsikūrimo Lietuvoje 620-ąsias metines. 2021 metai paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Virš 600 metų gyvendami lietuviškose žemėse Lietuvos totoriai išsaugojo savo tautinį savitumą ir religiją. Gyvendami tarp svetimų kultūrų, žinoma, neišvengė ir jų įtakos.

 

Litografija. Lukiškių mečetė. Vilnius. Autorius Juzefas Oziemblovskis 1841 m. Iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių.

 

Šiuo metu Lietuvoje yra 4 veikiančios mečetės. Sovietmečiu buvo tik viena, veikianti Raižiuose, Alytaus rajone. Buvo mečetė ir Vilniuje prie Nėries upės Goštauto gatvėje, sunaikinta Sovietų valdžios 1968 metais.

 


Totoriai nacionaliniais kostiumais. Lietuvos Tautinių mažumų festivalis „Čia mūsų gimtinė – čia mūsų namai“ Trakų Salos pilyje, 2020 07 08. Iš Trakų istorijos muziejaus archyvo.

 

2020 m. liepos 6-15 dienomis Trakų Salos pilyje vyko renginių ciklas „Valstybės dekada“. Jo integrali dalis buvo Tautinių mažumų festivalis „Čia mūsų gimtinė – čia mūsų namai“, kurioje dalyvavo ir Lietuvos totorių bendruomenės. Lankytojai galėjo susipažinti su totorių kultūra, nacionaliniais kostiumu, šokiais, kulinariniu paveldu. Festivalio dalyviai galėjo paragauti gardaus plovo, visų pamėgto šimtalapio ir kitų, mažiau žinomų, patiekalų.

Pasižiūrėkite Lietuvos totorių folkloro ansamblio "EFSANE" koncertas Trakų Salos pilyje:

https://youtu.be/1U5UuqTdSLE

 

Plovo gaminimas. Lietuvos tautinių mažumų festivalis „Čia mūsų gimtinė – čia mūsų namai“ (2020 07 08). Iš Trakų istorijos muziejaus archyvo.

 

Norėdami plačiau susipažinti su totorių papročiais pasižiūrėkite  LRT reportažą apie Keturiasdešimt Totorių kaimą – gyvenseną, papročius, tradicinę virtuvę. Žiūrėti laidą nuo 2.15 val.: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000114199/dalinkimes-istorija