NAUJIENOS

Paroda „Petras Repšys: darbai“
2020-10-05


Spalio 7 d. 18 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma nauja paroda „Petras Repšys: darbai“. Tai pirmoji retrospektyvinė šio autoriaus paroda, apžvelgianti visą Petro Repšio kūrybos laikotarpį. Neseniai 80-metį pasitikęs menininkas parodoje pristatys ir naujausią savo darbą – trisdešimt metų kurtą bareljefą „Lietuvos krikštas“.
„Petras Repšys: darbai“ pirmoji Petro Repšio kūrybos apžvalga, nepaisant, kad dailininkas jau senokai pripažintas modernizmo klasiku ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Pasakojimo ašis – dailininkas ir istorija. Turima omenyje ne tik Lietuvos valstybės ir jos piliečių istorija, bet ir paties dailininko bei jo artimųjų gyvenimo pasakojimas. Istorija persmelkusi visą Repšio kūrybą, o mikro ir makro naratyvai joje neatsiejami.
Parodą įrėmina du kūriniai: nedidelis ofortas Verpetas (1992), vaizduojantis vaikino pakaušį su it plaukų sūkurys į vieną centrą eilėmis sueinančiomis mintimis, ir bareljefas Lietuvos krikštas (2020) – naujausias, ilgų kruopštaus darbo metų pareikalavęs kūrinys. Jie simboliškai įkūnija patį kūrybos procesą, kuris, užsimezgęs galvoje kirbančiose mintyse, menininko rankose išauga į tvarioje medžiagoje įkūnytus artikuliuotos formos atvaizdus.
Parodos paantraštę „Darbai“ sugalvojo pats dailininkas, pabrėždamas, kiek daug rankų darbo, laiko, fizinių ir psichinių jėgų, amatininkiško kruopštumo ir sumanumo sudėjo į savo kūrinius.
Repšys niekada nevaizdavo ir nevaizduoja nieko, kas priešinga jo įsitikinimams, pagrįstiems gilia pagarba ir meile savo šaliai, jos žmonėms, kultūrai, kalbai, praeičiai ir ateičiai. Lietuva jam – krikščioniškųjų Vakarų kūdikis, kartu – nepaprastai įdomi spalvingos pasaulio visumos dalis.
Būna, kad dailininkas susimąsto apie savo šalį ir kaip apie dieviškosios Kūrinijos dalelę, o būna, kad bravūriškai neria į jį linksminančią ar piktinančią kasdienybę. Tuomet jau ne kaip istorikas, bet kaip filosofas savo vaizdiniais primena, kad tai, kas amžina ir laikina, tauru ir vulgaru, gera ir bloga, – visuomet esti greta, kad ir kaip mes norėtumėm šią tvarką pakeisti. Toks požiūris nepalieka vietos banalumui, nes skatina už kiekvieno žmogaus, daikto ar įvykio pamatyti amžių šešėlį, primena, kad žmogaus prigimtis ir santykis su pasauliu iš esmės nekinta.


Lietuvos nacionaliniame muziejaus informacija