Lietuvos kūrimo istorija, arba Maironis Kaune

Poetas ir kunigas Jonas Mačiulis-Maironis savo kūryba ir aktyvia visuomenine veikla padarė didelę įtaką Lietuvos kultūrai ir istorijai, žadino tautinį sąmoningumą, skatino kovoti už laisvę ir nepriklausomybę. Kurdamas patriotiškos liertuvių tautos vaizdą, J. Mačiulis išreiškė meilę lietuvių kalbai ir papročiams, akcentavo pagarbą istorijai, aukštino darbą, meną, mokslą.
Kviečiame peržiūrėti filmuką ir susipažinti su Maironio gyvenimo ir kūrybos keliu.

 

Peržiūrėkit filmuką „Maironio kelias“

 

Senasis Kaunas – J. Mačiulio-Maironio miestas. Čia jis mokėsi, baigė gimnaziją, buvo Kauno dvasinės seminarijos klierikas, vėliau – dėstytojas, profesorius. 1909 m. tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.
Kino kadrai mums išsaugojo „gyvą“ Maironį, vaikščiojantį po savo sodą Kaune. Žiūrėk: poetas pagarbiai nukelia skrybėlę svečiui kunigui A. Jakštui-Dambrauskui ir su juo skanauja obuolius...

 

Peržiūrėkit filmuką „Maironis ir Kaunas“

 

 

1873 m. J. Mačiulis įstojo į Kauno gimnaziją. Apie tai pasakoja išlikusi 1882 m. vinjetė, kurioje Maironis – septintosios klasės mokinys. Būsimasis poetas stovi vidurinėje eilėje trečias iš dešinės. 
Šią mokyklą Jonuko tėvai pasirinko dėl to, kad Šiaulius buvo sunkiau pasiekti negu Kauną. Iki Vilkijos važiuodavo arkliais, o toliau plaukdavo garlaiviu. Gimnazijoje daugiausiai skambėjo lenkų ir rusų kalbos, todėl Jonas pagal to meto paprotį gavo subajorintą Maciulevičiaus pavardę. Būsimasis poetas menkai mokėjo rusiškai ir buvo priimtas tik todėl, kad valdžia tikėjo, jog lietuvių valstiečių vaikai yra paklusnesni už sunkiai tramdomas lenkų bajorų atžalas. Mokytis rusų kalba iš pradžių sekėsi sunkiai, todėl Jonukas dvejus metus praleido parengiamojoje klasėje. 
Kauno gimnazija turėjo turtingą biblioteką, būsimas poetas skaitė A. Mickevičiaus, 
A. Puškino knygas. Šeštoje klasėje ir pats bandė rašyti, pirmiausiai – lenkų kalba. Studijuodamas seminarijoje ir pradėjęs rašyti lietuviškai, lenkų kalba parašytus eilėraščius sudegino. Paveiktas tautinio sąjūdžio idėjų jis ėmėsi net Lietuvos istorijos, taip pat liovėsi namiškiams siųsti laiškus lenkų kalba. Namai buvo geriausia atgaiva nuo mokykloje skleidžiamos ideologijos. Atostogų metu parvažiavęs į Bernotus jis vėl pasijusdavo kaip vaikystėje – skaitė ir kalbėjo lietuviškai. 
Gimnaziją J. Mačiulis baigė 1883 m. pavasarį. 1989 m. mokyklai suteiktas Maironio vardas. Tais pačiais metais joje savo veiklą pradėjo Lietuvos maironiečių draugija.

 

 

Daug įdomaus galima sužinoti skaitant Maironio kūrybos rankraščius, pamokslus, paskaitas, proginių kalbų tekstus, įvairius užrašus, rašytus lietuviškai, lotyniškai ir lenkiškai. 
Išlikęs 1888 m. klieriko J. Mačiulio rašto darbas „Pamokslas ant 5 nedėlės po trijų karalių apie griekus Nečystatos, Užvydėjimo ir Rustybės“. Dailyraščiu rašytas darbas yra su kalbininko Kazimiero Jauniaus taisymais. Poetas jį pasirašė ne sulenkinta, o lietuviška Mačiulio pavarde. 
1884–1888 m. Maironiui studijuojant Kauno kunigų seminarijoje, lietuvybės idėjas ten skleidė lietuvių kalbą ten dėstę K. Jaunius ir Antanas Karosas. Seminarijoje paskaitas taip pat skaitė J. Mačiulio mylimas poetas vyskupas Antanas Baranauskas. Veikė klierikų „litvomanų“ būrelis. Net atostogų metu klierikai platino lietuvišką spaudą. 1884 m. jie pradėjo leisti laikraštėlį „Lietuva“, tačiau išėjus trims ar keturiems numeriams seminarijos vadovybė jo leidimą sustabdė, norėdama išvengti rusų valdžios persekiojimo. 
1892–1894 m. Maironis į Kauno kunigų seminarijos veiklą energingai įsitraukė kaip dėstytojas. Šie metai jam buvo patys laimingiausi, nes savo auklėtinius galėjo mokyti gražios ir taisyklingos lietuvių kalbos.

 

 

Maironio kūryba yra susijusi su XIX a. pab. ir XX a. pr. pokyčiais lietuvių literatūroje. Tai   tautinio atgimimo laikas, tuo metu carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai platintas laikraštis „Aušra“.
1864–1904 m. Rusijos imperijos valdžia įvedė spaudos draudimą – buvo draudžiama spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius. 
Uždraudus lotyniškų rašmenų naudojimą, Lietuvoje buvo įvestas lietuvių kalbai pritaikytas rusiškas raidynas – graždanka. Lietuviuška spauda pradėta leisti užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos buvo leidžiamos Mažojoje Lietuvoje. Tuo metu daugelis rašytojų pasirašinėjo slapyvardžiais, kad nesukeltų įtarimų valdžiai. 
1885 m. „Aušroje“ buvo išspausdintas eilėraštis „Lietuvos vargas“, pasirašytas Zvalionio. Iš tiesų šios publikacijos autorius – J. Mačiulis, Kauno kunigų seminarijos studentas. Poetas, įsijungęs į patriotinę veiklą, turėjo būti atsargus, todėl slėpėsi po Stasio Garnio, Zanavyko, Halinos iš Palangos slapyvardžiais, o lietuviškai parašytas knygas leido ne Lietuvoje. 
Jau pirmajame išspausdintame eilėraštyje „Lietuvos vargas“ Maironis žavėjosi Lietuvos praeitimi. Vėliau eilėraštį perrašė, pavadino „Miškas ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje – „Miškas ūžia“.

 

 

Lietuvos istorija, garbinga praeitis Maironį domino jau paauglystės metais. Studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje jis tyrinėjo istoriko Simono Daukanto rankraščius, taip pat perskaitė lenkų istorikų veikalus apie Lietuvą, ir daug kas juose jam nepatiko. Supratęs, kad Lietuvos istorija turi būti parašyta prieinama, šiuolaikiška lietuvių kalba, aštuoniolikmetis gimnazistas J. Mačiulis pats pradėjo rašyti. „Būdamas dar mokiniu, vasaros poilsio valandomis ėmiausi to darbo, – rašoma trečiojo leidimo įžangoje. – Trūko patirties, žinių... Užbaigiau 1886 m. ir po ketverių metų atspausdinau pasirinkęs Stanislovo Zanavyko pseudonimą“. 
J. Tumas–Vaižgantas aprašė, kaip sunkiai rankraštis keliavo iki leidėjo Tilžėje. Kunigas P. Urbonavičius perrašė rankraštį, kad niekas neatpažintų Maironio rašto. Deja, tikrasis rankraštis, paslėptas nuo žandarų, permirko drevėje... 
1891 m. publikuota knyga „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ buvo skirta „supažindinti savo brolius su jų praeiga ir parodyti lietuviams, jog jų istorija verta pažinimo...“ Tai buvo pirmoji ištisinė Lietuvos istorija lietuvių kalba, aprėpianti lietuvių tautos gyvenimą nuo priešistorės iki dabarties. Šia knyga poetas pradėjo savo kūrybinį kelią.

 

 

Vienas žinomiausių Maironio eilėraščių „Trakų pilis“ pirmą kartą buvo išspausdintas 1892 m. leidinyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Eilėraštis netilpo į pirmąjį 1895 m. išleistą „Pavasario balsų“ leidimą, pasirodė tik 1905 m. leidime.
Eilėraštyje „Trakų pilis“ Maironis kalba apie Lietuvos istoriją, atskleidžia didingą valstybės praeitį, senovės vaizdus, apverkia jos dingusią didybę, klestėjimo laikus. Griūvanti pilis tampa nykstančios tėvynės simboliu. 
Pilies, kaip idealios Tėvynės vaizdinį, poetas pasirinko neatsitiktinai – ji susijusi su legendiniais Kęstučio, Birutės, Vytauto vardais, įspūdingais gamtos peizažais. Eilėraštis su aprašytais senovės vaizdais primena S. Daukanto ir A. Baranausko kūrybą. 
Maironio gyvenimo metais Trakų pilis buvo virtusi griuvėsiais. Daug vėliau, 1962 m., pilies rūmai buvo atstatyti, juose įsikūrė Trakų istorijos muziejus. Šiandien tai – vienas populiariausių Lietuvos muziejų, per metus jame apsilanko beveik 4 tūkstančiai lankytojų.

 

 

1909 m. Maironis grįžo į Lietuvą ir ėmėsi rektoriaus pareigų Kauno kunigų seminarijoje. Buvo uždaro būdo ir retai kada be priežasties bendravo su studentais, kasdieniame seminarijos gyvenime buvo tarsi nematomas. Vius dėlto būdavo dienų, kai Maironis pasirodydavo didžiojoje auditorijoje ar valgykloje kaip seminarijos šeimininkas. Tokia akimirka užfiksuota ir išlikusioje 1920 m. darytoje fotografijoje.
1904 m. buvo panaikintas spaudos draudimas, tačiau lietuvių kalbai iškilo nauja grėsmė – lenkų valdininkai toliau pabrėžtinai kalbėjo ir rašė tik lenkiškai. J. Mačiulis, pravėręs seminarijos duris, viešai pasisveikino lietuviškai, priblokšdamas daugelį klausytojų. 
Sulietuvinus studijas, įvedus paskaitas lietuvių kalba, seminarijoje padaugėjo klierikų, buvo išplėstos ir sutvarkytos patalpos. Deja, lenkakalbiai kunigai Maironį  nuolat skundė vyresnybei  – esą seminarijoje skriaudžiami lenkai, nes įteisinta lietuvių kalba. Nors poetas daug kartų siūlytas vyskupo titului gauti, taip jo ir negavo. 
Kunigų seminarijoje  Maironis skaitė ne tik teologijos dalykus, bet ir pasaulinės literatūros, istorijos paskaitas. Išlikę klierikų prisiminimai apie Matironio  istorijos paskaitas: „Profesorius būdavo mistiškai nusiteikęs. Jo gilios svajingos akys paskęsdavo vizijose, ir jis šiltai, net virpėdamas kalbėjo apie numylėtą Tėvynę... tik negailestingas skambutis pažadindavo mus iš didingos praeities regėjimų“.

 

 

Maironio namuose gausu tautinių detalių, papildančių unikalų buto interjerą. Mažojoje svetainėje akį traukia Vytis, didžiojoje – tautiškų raštų fone pavaizduoti Žemaitijos ir Aukštaitijos herbai. Visus, praveriančius J. Mačiulio-Maironio buto duris, pasitinka kanklėmis atliekama kompozitoriaus J. Naujalio dainos „Lietuva brangi“, kurios žodžius sukūrė Maironis, melodija. Kanklių viduje yra įrašas: „Mylimas Dainiau! Tų „kanklių balsai“, kurie Tau bedainuojant neskambėjo visai, nūnai tegu skamba amžinai, nes kankles tu iš miego prikėlei!“ Ši giesmė buvo ypač populiari sovietinės okupacijos metais, ji tapo neoficialiu Lietuvos himnu, buvo giedama atsistojus ir su didele pagarba.
Maironio poezija yra melodinga, artima lietuvių tautosakai, todėl įtaigi ir jausminga jo lyrika  tapdavo įkvėpimo šaltiniu ne vienam Lietuvos kompozitoriui. J. Naujalio, Č. Sasnausko, A. Kačanausko, J. Tallat-Kelpšos, J. Gruodžio ir kitų kompozitorių Maironio eilėmis sukurtos dainos iki šiol yra populiarios. Net apie 50 Maironio eilėraščių yra virtę dainomis. Dėl tautinių temų ir melodingos poezijos kalbos Maironis nusipelnė Tautos Atgimimo Dainiaus vardo.

 

 

Kauno kunigų seminarijos rektorius Maironis buvo daug kur kviečiamas, jo namuose taip pat lankydavosi žymūs Lietuvos menininkai, dvasininkai, politikai, studentai ir giminaičiai. Muziejuje saugoma beveik tūkstantis pakvietimų, vizitinių kortelių ir sveikinimų, liudijančių, kad poetas buvo kviečiamas į konferencijas, pastatų šventinimo iškilmes, spektaklius, koncertus, parodas ir privačius vakarėlius, buvo sveikinamas įvairiomis progomis. Vizitinės kortelės pasakoja apie tai, kad Maironio namų slenkstį buvo peržengę prezidentas A. Smetona, Seimo pirmininkas A. Stulginskis, dailininkas A. Varnas, kompozitorius J. Naujalis, kunigas P. Penkauskas ir daugybė kitų to meto veikėjų. 
Yra išlikusių asmeninių sveikinimų ir kvietimų iš aukštų valdžios atstovų. Viename jų rašma: „Respublikos Prezidentas ir Ponia Smetonienė Vytauto Didžiojo iškilmių proga kviečia Poną Prelatą Mačiulį-Maironį atvykti praleisti vakaro Ramovėje“. Maironis sulaukė kvietimo ir į Prezidento dukters vestuves.
Šie kvietimai rodo, kad poetas su prezidentu šiltai ir artimai bendravo. Jiedu ne kartą lankėsi vienas kito namuose. Prezidentui Maironis buvo tėvynės „pranašas ir poetas“. Dar gimnazistas A. Smetona skaitė Maironio raštus, iš jų sužinojo apie svarbius Lietuvos istorijos įvykius, palikusius jam didelį įspūdį. Meilę Tėvynei skiepijo ir Maironio eilėraščiai. Įdomu, kad keletą metų A. Smetona yra gyvenęs Maironio namuose – nuomojosi butą.

 

 

Muziejuje saugomas ne vienas išlikęs rankraštis,kuriame užrašyta Maironio kalba, pasakyta įvairiomis valstybinėmis progomis. 1920 m. vasario 16-ąją jis rašė, jog Lietuva turi kurti ateitį ir ne tik saugoti savo sienas, bet ir puoselėti tautos dvasią. 1921 m. spalio 16 d. Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas paminklas „Žuvusiems už tėvynę“ (skulptorius J. Zikaras, architektas V. Dubeneckis). Prelatas Maironis atvyko paminklą pašventinti. Iš šios šventės yra išlikusių fotografijų ir Maironio kalbos rankraštis. Kalba netrumpa, labai patriotiška ir iškilminga. 

Poetas savo kalboje daug šiltų, pagarbių žodžių skiria žuvusiesiems už Tėvynę: „Žuvusiems – tai tiems, kurie didžiausiai numylėjo Tėvynę!“ Maironis sako, kad svarbus kiekvienas lietuvis, paaukojęs gyvybę ant Lietuvos laisvės aukuro, svarbūs visi, kurių net vardai nėra žinomi. „Bet jie nežuvo, tie tautos milžinai! <…> Mirusieji ne tik praeities istorijoje gyvena; jie irgi tveria tautos ateitį“. Maironis pabrėžia, kad tauta, neturinti mirusių didvyrių, neturi ir savo istorijos: „Nesvarbu, kad didvyrių kūnai jau kapuose, tačiau tie, kurie žūsta už Tėvynę, yra gyvi, jie turi didelę įtaką kuriant valstybę, formuojant jos ateities pakraipą“. Savo kalbos pabaigoje poetas palinkėjo, „kad tas už tėvynę žuvusių paminklas pasiliktų mums visados šventas.“

 

 

Maironis aktyviai dalyvavo kuriant 1922 m. Lietuvos universitetą (dabar Vytauto Didžiojo universitetas), jame profesoriavo. Yra išlikusi fotografija, kurioje 1923 m. vasario 16 d. poetas Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo proga įamžintas su universiteto dėstytojais. Maironis sėdi pirmoje eilėje trečiasis iš kairės, fotografui taip pat pozuoja prezidentas A. Smetona (antroje eilėje ketvirtasis iš dešinės) ir J. Tumas-Vaižgantas (antroje eilėje septintasis iš dešinės). 
Universitete Maironis dėstė senąją lietuvių literatūrą, buvo moralinės teologijos katedros vedėjas. 
Skaitydamas paskaitą apie K. Donelaitį, Maironis prisipažįsta: „Aš patsai, nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet širdį nedrįsdavau tuo per daug pasirodyti. Bet kuomet Mickevičiaus veikaluose išskaičiau žinelę, kad Lietuva turi didį poetą, <...>, tuomet pradėjau didžiuotis, kad ir aš lietuvis.“
Maironis nebuvo oratorius, paskaitas skaitydavo iš užrašų. Studentai pasakojo: „Visi laukė Maironio – ugningo, uždegančio auditoriją, o atėjo ramus senelis, pedantiškai aiškinąs Donelaičio „Metų“ savitumus ir menines puošmenas.“

 

 

Fotografijoje – Lietuvos Seimo atidarymo Kaune 1923 m. birželio 5 d. akimirka. Maironis sėdi pirmasis iš kairės. 
Lietuvos Respublikos Seimas nuo 1920 iki 1927 m. posėdžiavo dabartinėje Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje.   
Naujai išrinkto Seimo atidarymo posėdžiuose dalyvaudavo Respublikos Prezidentas, Ministrų kabinetas, svarbiausių religijų atstovai, priimdavę naujai išrinktų Seimo narių priesaiką. Maironis – turintis autoritetą, orus, išsilavinęs poetas ir kunigas kaip garbės narys buvo kviečiamas į iškilmingus Seimo posėdžius įvairių metų Nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti. Jis atlikdavo ir religines apeigas,  oficialiomis progomis sakydavo kalbas
Griežtą nuomonę dėl valstybės atkūrimo teritorijos ir mažumų teisių poetas išsakė 1917 m. Šveicarijoje, kur vyko konferencija dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Maironis pabrėžė: „Visi kalba tik apie mažumų teises, bet reikia atsižiūrėti ir jų priedermes. Lenkai turi jaustis Lietuvos piliečiais ir negali varyti ištautinimo, kad kaip jie dabar daro. Žydai taipogi turėtų daugiau atsižiūrėti ir rūpintis Lietuvos reikalais.“ 
Gyvenimo pabaigoje Maironis nusivylė politika ir jos veikėjais. Visuomeniniame gyvenime mažai kur dalyvavo, nes jį liūdino partijų ginčai, turtų vaikymasis. Maironio giminaitis J. Gečius pamena, kad 1927 m. per poeto vardines poetas norėjęs sutaikyti tautininkų ir krikščionių demokratų partijų lyderius: Nors pats jis nepriklausė jokiai partijai, troško visiems vienybės ir sutarimo.“

 

 

Prelatą J. Mačiulį-Maironį ir Nepriklausomybės Akto signatarą J. Basanavičių siejo graži draugystė. Jiedu buvo artimai pažįstami kelis dešimtmečius, nuo laikraščio „Aušra“ laikų, susitikę kalbėdavosi valstybės, spaudos, kultūros klausimais. Muziejuje saugoma fotografija, kurioje Maironis ir kiti aušrininkai nusifotografavę Kauno Karo muziejaus sodelyje, prie J. Basanavičiaus paminklo, pastatyto 1923 m. (skulptorius J. Zikaras).
Maironis nebuvo Nepriklausomybės akto signataras, bet savo veikla, kūryba siekė Lietuvos valstybingumo. Vis dėlto praėjus dvejiems metams po jos paskelbimo poetas kalbėjo nusivylusiu balsu: „Vasario 16 aktą aš pavadinčiau siena tarp dviejų pasaulių: anoj pusėj Lietuva – svajota, pasišventimo meilėje pradėta, – čia realinė, skausmuos gimusi; ana skaisti idealų, troškimų sritis, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku pasipuošusi, kaip kentėtoja, – ta žemiška, apčiuopiama, bent kiek nustojusi skaistumo ir aureolės.“
Maironis buvo aktyvus Lietuvos valstybingumo atkūrimo iniciatorius. Būdamas idealistas, romantikas, jis manė, kad visi aukosis Tėvynei, sąžiningai dirbs jos labui, kad nebus nesutarimų, savanaudiškumo, tačiau realybė nuvylė. Nepaisant to, Maironis sakė, kad „būsiančios kartos pavydės mums, <...> gyvenusiems tose istoriškose mūsų politiško atsikėlimo dienose.“

 

 

Senovės tyrinėjimai Maironį įkvėpė istorinėmis temomis parašyti nemažai eilėraščių, poemų, draminę trilogiją „Kęstučio mirtis“ (1921 m.), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925 m.), „Didysis Vytautas – Karalius“ (1930 m.). Rašydamas istorines dramas Maironis pirmiausiai pasiruošdavo užrašus, naudodamasis žinomų istorikų knygomis.
Visos dramos dar Maironiui gyvam esant buvo pastatytos Valstybės teatre (Kaune), jas režisavo B. Dauguvietis. Premjeros vykdavo minint Vasario 16-ąją, stengiantis pabrėžti herojines ir patriotines šios valstybinės šventės nuotaikas. 
Statydamas „Kęstučio mirtį“ B. Dauguvietis su aktoriais repetavo tik dvi savaites. Spektaklis truko beveik 4 valandas, o po ketvirtojo veiksmo žiūrovai skambiomis ovacijomis Maironį iškvietė į sceną ir apipylė gėlėmis. Pastatyme vaidino kone visa Valstybės teatro aktorių trupė ir netgi gyvi arkliai, ant kurių jojo Lietuvos kunigaikščius vaidinantys aktoriai. 
Savo dramas Maironis skyrė Vytautui Didžiajam, kurio asmenybė poetą traukė nuo jaunystės. 1930 m., kai buvo švenčiama Lietuvos didžiojo kunigaikščio 500 metų mirties sukaktis, Maironis savo pamoksle minėjo jį kaip didį lietuvį. Yra prisipažinęs: „Iš visų herojų ypač pamėgau Vytautą... Mano likimas kažkuo susikabina su juo.“

 

 

„Pavasario balsai“ – vienintelis Maironio poezijos rinkinys, kurį poetas išleido keletą kartų (1895, 1905, 1913, 1920 m.), vis redaguodamas senus eilėraščius ir įdėdamas naujų. 
Rūpindamasis savo literatūriniu palikimu poetas rengė savo raštų penkiatomį. Redagavo beveik visus „Pavasario balsų“ eilėraščius, rinkinį papildė naujais, perrašė ranka ir pavadino „Lyrika“. 
Ši rankraštinė knyga įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. 
Knygoje – 131 eilėraštis. Kūriniai juodu rašalu užrašyti ant nedidelių dvilapių nesusegtų lapelių. Tituliniame puslapyje vos įžiūrimai įrašyti metai – 1926, o knyga išspausdinta po metų, 1927 m. Tarp gausybės eilėraščių rinkinyje galima rasti baladę „Jūratė ir Kastytis“, kuri pirmą kartą pasirodė 1920 m. „Pavasario balsų“ leidime. 
Baladę „Jūratė ir Kastytis“ Maironis sukūrė perskaitęs A. Jucevičiaus užrašytą legendą apie jūros deivės ir žemės sūnaus meilę. Romantinės istorijos įkvėptas sueiliavo baladę, tačiau pakeitė sakmės pabaigą. Baladės siužetas kūrėjus ir klausytojus jaudina iki šiol. Pagal ją sukurta roko opera, pastatyta spektaklių, parašyta šiuolaikinių eilėraščių.

 

 

Maironis pašventino ne vieną pastatą, ligoninę, paminklą. Yra išlikusi jo sakyta kalba atidarant Banko rūmus Kaune. Prie pastato Maironis pasakė itin aktualią frazę: „pinigas <...> tai valstybės gyvenimo nervas. Be sveikų nervų nėra žmogui gyvenimo; Valstybė irgi negali be sveiko nervo gyventi. Iš to suprantama Lietuvos Banko svarba, to Banko, kuriam šiandieną dedame pamatus. Iš Banko eis nervai į visą Lietuvą ir nuo banko pamatų tvirtumo priklausys mūsų tėvynės ateitis“.
Gatvė, kurioje šiandien puikuojasi Lietuvos valstybės bankas, 1919 m. buvo pavadinta Maironio vardu.