KAUNO ŽYDŲ ISTORIJA

                                                         

                                                              PASAULIO ŽYDŲ ISTORIJA

Pirmieji rašytiniai duomenys apie žydus randami daugiau nei prieš 3500 metų Egipto šaltiniuose. Senovės žydai dar vadinami hebrajais arba izraelitais. „Žydų tauta“ siejama su tikinčiųjų bendruomenės idėja ir suvokiama kaip tauta, jungianti žydus, kilusius iš vieno protėvio – Abraomo.  XI a. pr. Kr. 12 žydų genčių įkūrė savo valstybę – Izraelio karalystę. Ši karalystė labiausiai klestėjo valdoma karalių Dovydo ir jo sūnaus Saliamono. Visgi, kai žydų gyvenamą teritoriją užkariavo kaimyninės valstybės, o vėliau ir Romos imperija, didelė dalis sukilusių žydų buvo parduoti į vergiją ir priversti palikti savo žemes. Nuo to laiko žydai gyveno įvairiose pasaulio šalyse, o ne savo istorinėje tėvynėje. Svetur žydai buvo vertinami kaip geri amatininkai, kalbų žinovai, finansininkai, medikai, prekybininkai ir kiti specialistai. Vis dėlto, nepaisant naudos, kurią atnešė žydai apsigyvendami įvairiuose kraštuose, jie nesijautė saugūs. Labai dažnai žydus išvarydavo iš jų gyvenamų teritorijų, vykdavo pogromai (žudynės ir turto plėšimai).

 

Judaizmo simbolis – šešiakampė karaliaus Dovydo žvaigždė vaizduoja skaičių 7 (6 kampai ir centras). Žvaigždė simbolizuoja pasaulio sukūrimą.

 

                                                                ATSIKĖLIMAS Į LIETUVĄ

XIV a. šie pogromai sutapo su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimu Vakarų Europos pirkliams ir amatininkams atvykti į Lietuvą. Manoma, kad žydai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) verslo reikalais užsukdavo ir anksčiau. Žydai visur garsėjo kaip geri pirkliai ir amatininkai. Todėl LDK kunigaikščiai buvo suinteresuoti juos čia įkurdinti, tam, kad padėtų vystyti valstybės ūkį. 1388 m. žydams Vytautas Didysis suteikė pirmąją privilegiją. Lietuvos teritorijoje žydai vertėsi ne tik amatais ir prekyba, žydai taip pat vertėsi pinigų keitimu bei skolinimu už palūkanas, tad galima teigti, kad jie atliko dabartinių bankų funkcijas. XVI a. viduryje LDK teritorijoje gyveno apie 30 tūkst. žydų, iš pradžių jie kūrėsi didžiuosiuose miestuose, prie didesnių prekybos kelių, tačiau vėliau kėlėsi ir į mažesnius miestelius. XVIII a. žydai jau gyveno visoje Lietuvos teritorijoje, manoma, kad Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikotarpiu žydų bendruomenė buvo viena didžiausių Europoje.

 

Septynšakė žvakidė – menora – judaizme simbolizuoja dieviškosios šviesos sklaidą.

 

                                                   PIRMIEJI ŽYDAI KAUNE. VILIJAMPOLĖ

Kauno teritorijoje pirmieji žydai minimi dar XV a., tačiau informacijos apie tai gana nedaug. Tuo laikotarpiu žydams buvo draudžiama apsigyventi pačiame Kaune, jie kėlėsi į Vilijampolės gyvenvietę. 

Vilijampolę XVII a. sumanė įkurti Radvilos,  dar XVII a.  viduryje Jonušas Radvila kvietė kitataučius pirklius ir amatininkus atvykti į jo kuriamą Vilijampolę. Žodis „Vilijampolė“ reiškia miestą ar gyvenvietę, įsikūrusią prie Vilijos (Neries) upės, t.y. Vilijos miestą.  Labai dažnai Vilijampolė dar vadinama Slabada, Slabodke (šiuo slavišku žodžiu anksčiau buvo vadinami nuo baudžiavos laisvi kaimai). Anksčiausiai buvo apgyvendintos teritorijos esančios arčiau Neries, vėliau dėl vis besikartojančių potvynių žmonės pradėjo keltis daugiau į vakarus.  Visgi, vos pradėjus žydams keltis į Vilijampolę, šalį užklupo karai, siautė maro epidemija, kilo gaisras, tad tik pradėjus vystytis amatams ir prekybai, viskas sustojo.

 

 Vilijampolė nuo Milikonių apžvalgos aikštelės. Jūratės Tarasevičiūtės nuotrauka

 

Atsigavimas prasidėjo tik XVIII – XIX a. sandūroje, po 1795 m. trečiojo ATR padalijimo, didžioji dalis Lietuvos teritorijos pateko į Rusijos imperijos sudėtį, tačiau Vilijampolės teritorija išsaugojo savarankiškumą. Spartus Vilijampolės augimas ir klestėjimas prasidėjo XIX a., turėdama savarankiško vieneto statusą, Vilijampolė turėjo miesto valdybą, teismus, kitas institucijas. Kauno miestui tapus Rusijos imperijos gubernijos centru, mieste ir aplink jį, prasidėjo gynybinių įtvirtinimų statyba. Įvairių fortifikacijos objektų statybos prisidėjo ir prie Vilijampolės kraštovaizdžio formavimo. Tačiau tolesnius plėtros planus sugriovė prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas. 

 

Kauno tvirtovės žemėlapis

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1919 m. Vilijampolė prijungta prie Kauno miesto, tačiau po Lietuvoje įvykdytos žemės reformos, Vilijampolės žemė buvo išdalinta, teritorija pradėjo gana sparčiai augti, lietuvėti, vystėsi pramonė.

Vilijampolės teritorija svarbi ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos žydų istorijai. Dar XVIII a. Vilijampolėje pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga Kaune (judėjų maldos namai). Sinagoga svarbi ne tik žydų religiniam gyvenimui, čia taip pat vyksta įvairūs susitikimai bei studijos. Būtent Vilijampolėje veikė viena didžiausių rabinų mokyklų Europoje – Vilijampolės Ješiva. Į šią mokyklą mokytis atvykdavo žmonės iš įvairių pasaulio valstybių.

 

Buvusios Vilijampolės Ješivos pastatas. Jūratės Tarasevičiūtės nuotrauka

 

Itin ryškus žydų indėlis Kaunui visose srityse pasimatė miestui tapus laikinąja sostine 1919 m. Tarpukaris Kauno žydams buvo pats sėkmingiausias laikotarpis. Tarpukariu Kaune dirbo, gyveno ar mokėsi itin gabūs žydai, kurių vardai žinomi iki šiol ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Istorinės Lietuvos teritorijoje (šiuolaikinėje Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos) gyvenę žydai ir jų palikuonys vadinami litvakais. Ilgainiui žydai tapo integralia Lietuvos visuomenės dalimi, aktyviai prisidėjusia prie mokslo, ekonomikos ir kultūros raidos. Žydų bendruomenės turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, kapines, pirtis. Viena iš litvakams būdingų ypatybių – griežtas priesakų laikymasis, todėl religinio gyvenimo sritis Lietuvoje užėmė gana aukštą padėtį. Litvakai taip pat pasižymėjo kuklumu, darbštumu ir dosnumu, racionaliu, skvarbiu protu ir mąstymu. Svarbūs žydų centrai dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo Vilnius ir Kaunas.

 

Tora – pagrindinis judėjų teisinis/religinis sąvadas, susidedantis iš pirmų penkių Senojo Testamento knygų.

 

 

Talmudas – sakytinė Tora – žydų religinės teisės sąvadas, rašytiniai rabinų komentarai apie žydų įstatymus, etiką, istoriją ir tradicijas.

 

                                                             ANTISEMITIZMAS (neapykanta ir priešiškumas žydams)

Paplitę po Europą žydai nesijautė saugūs, viduramžiais išplitus epidemijoms (šiltinei, raupams, marui) labai dažnai dėl to buvo apkaltinami svetimos tautos, kitos religijos žmonės, o tokie daugiausia buvo žydai. Tokie kaltinimai atslinko ir žydams pradėjus keltis į LDK teritorijas.  Nors per visą LDK istoriją nepasitaikė labai didelių pogromų, kaip kitose Europos valstybėse, bet jų vis tiek būta. Žydams buvo taikomi įvairūs suvaržymai: labai ilgai jiems buvo neleidžiama įsikurti viename ar kitame mieste, kai kuriuose miestuose jie galėjo įsikurti tik tam tikrose miesto dalyse (pavyzdžiui, Kaune, jau minėtoje, Vilijampolėje). 

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir didžiajai dabartinės Lietuvos daliai patekus į Rusijos imperiją, žydams buvo įvesta „sėslumo riba“. Šiuo įsaku žydams uždrausta keltis iš savo gyvenamų vietų į Rusijos imperijos gubernijas, tai paskatino žydų koncentraciją buvusiose LDK teritorijose.

XIX a. pirma pusė Rusijos imperijoje gyvenantiems žydams buvo gana sunki: pradėti imti į caro kariuomenę, uždrausta plėtoti ekonominę veiklą, draudimas keltis gyventi į kaimus. Galiojant „sėslumo zonos“ įstatymams XIX a. buvusiose LDK teritorijose žydų sparčiai daugėjo, daugiausiai jų gyveno didesniuose miestuose. XIX a. antroje pusėje suaktyvėjusi fabrikų veikla daugiausiai priklausė pramonininkams žydams, žydai taip pat vyravo prekyboje ir amatuose.

XIX – XX a. sandūroje pradėjus stiprėti lietuvių tautiniam sąjūdžiui, prasidėjo naujas priešiškumo žydams etapas. Buvo stengiamasi žydus išstumti iš amatų ir prekybos. Nepaisant to, nebuvo labai didelių nesutarimų tarp lietuvių ir žydų kasdieniniame gyvenime.

 

                                                               ANTISEMITIZMAS VOKIETIJOJE

Iki pat Hitlerio atėjimo į valdžią, žydai Vokietiją laikė labiausiai jiems tinkančia gyventi valstybe. XIX ir XX pr. a. Vokietijoje buvo jaučiamas labai didelis žydų indėlis į mokslą, ekonomiką ir kultūrą. Iki XX a. antisemitizmo apraiškų šalyje pasitaikydavo gana mažai, tačiau po Pirmojo Pasaulinio karo, Vokietijai pralaimėjus, pradėta ieškoti kaltininkų. Po karo, iki tol labai tvarkingoje šalyje, kilo neviltis ir prievarta. Antižydiškas nuotaikas visuomenėje kurstė įvairūs bandymai nuversti valdžią, nes juos daugiausiai organizavo žydų kilmės asmenys. Vokietijos visuomenė dažnai žydus tapatino su bolševikais, o pastarieji vokiečiams kėlė grėsmę ir baimę. Nacių ideologijai plisti taip pat padėjo 1928-1932 m. kilusi, ir Vokietiją Europoje labiausiai palietusi, Didžioji pasaulio ekonomikos krizė.

1933 m. Vokietijoje, laimėjus rinkimus, į valdžią atėjo nacionalsocialistų partija su Adolfu Hitleriu priešakyje. Antisemitizmas tapo oficialia valstybės politika, prasidėjo žydų persekiojimas, jie buvo atleidžiami iš darbo, žydams buvo uždrausta lankytis kavinėse, bibliotekose, naudotis viešuoju transportu. Netgi suoliukai parkuose ir skveruose jiems buvo pažymėti „J“ raide. Žydai buvo išstumti iš politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo. Buvo puldinėjamos žydų parduotuvės, vokiečiai raginami nepirkti žydų parduotuvėse, skleidžiamos antisemitinės nuotaikos. 

 

 

1935 m. rugsėjo mėnesį buvo išleisti Niurnbergo rasiniai įstatymai, draudžiantys mišrias santuokas. Šiais įstatymais buvo siekiama garantuoti vokiečių „garbės ir kraujo“ apsaugą. Taip pat Niurnbergo įstatymai nurodė, kad Vokietijos pilietybę gali gauti tik vokiško ar jam giminingo kraujo žmonės. Pagal Niurnbergo įstatymus žmogaus pilietinės teisės buvo apribojamos trijose jo protėvių kartose atradus žydiško kraujo. Mišrios šeimos buvo terorizuojamos, netgi draugauti su žydais buvo draudžiama. 1938 m. žydų vaikai buvo išvyti iš  vokiškų mokyklų.

 

Informacinė lentelė, nurodanti, kas ir nuo kurios protėvių kartos gali būti laikomas žydu.

 

Didžiausias pogromas prieš žydus buvo įvykdytas 1938 m. lapkritį iš 9-osios į 10-ąją. Šią naktį Vokietijos pareigūnų daliniai, kartu su prisijungusia minia, užpuolė ir niokojo žydams priklausančius namus ir parduotuves. Šių pogromų metu visoje Vokietijoje buvo sudeginta ir apiplėšta apie 1000 sinagogų, 800 parduotuvių, šimtai žydų gyvenamųjų namų. Šio įvykio metu buvo nužudyta apie 100 žydų, dar apie 30 000 buvo sulaikyti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą nuo nacių atėjimo į valdžią, žydus pradėta suiminėti vien dėl to, kad jie buvo žydai. Šis pogromas žinomas „Krištolinės nakties” pavadinimu, nes nuo sudužusių žydų parduotuvių vitrinų šaligatviai buvo padengti stiklais – lyg krištolu. Būtent „Krištolinė naktis“ yra laikoma Holokausto – sistemingo masinio žydų tautos naikinimo – pradžia.

 

 Nehemija Arbit Blatas. Krištolinė naktis. 1978

 

Visų šių represijų tikslas buvo priversti žydus emigruoti. Neribotas teroras prieš žydus sukėlė didžiulę emigracijos bangą. Žydai ir kiti demokratiškai nusiteikę žmonės bėgo iš Vokietijos.  Beveik 500 000 žydų išvyko iš Vokietijos iki Antrojo pasaulinio karo. 

Agresyvi Vokietijos užsienio politika iššaukė Antrąjį pasaulinį karą. 1939 m. rugsėjo 1 d.  Vokietijos  kariuomenė peržengė Lenkijos sieną. 

 

                                                                ANTISEMITIZMAS/HOLOKAUSTAS LIETUVOJE XX A.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos puolimas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą, plačiau žinomas kaip „Operacija Barbarosa“. Nacių valdomuose ir okupuotuose kraštuose – taip pat ir Lietuvoje – žydai buvo persekiojami, žeminami, šimtai tapo atsitiktinėmis žudikų aukomis. O nuo 1941 m. birželio vykdytas sąmoningas masinis žydų naikinimas. Daugiausiai žydų Lietuvoje nužudyta Paneriuose prie Vilniaus, Šiauliuose, Alytaus krašte ir  Kaune. Kaune  žydai buvo žudomi ne tik IX forte, daug jų nužudyta IV bei VII fortuose.

 

V. Kašinskas. Giminės rauda. 1990/07

 

                                                                     KAUNO GETAS

Vokietijos įsiveržimas į Lenkiją ženklino naują Holokausto etapą. Lenkijoje buvo pradėtos kurti nacių  koncentracijos stovyklos ir žydų getai. Lietuvoje didžiausi getai buvo įsteigti Vilniuje ir Kaune.

Kaune getas 1941 m. liepos 15 d. buvo pradėtas steigti Vilijampolėje, tą dieną buvo įsakyta visiems Kauno žydams persikelti į būsimojo geto teritoriją iki rugpjūčio 15 d. Iki geto įsteigimo Vilijampolėje gyveno apie 10000 žmonių, įsteigus getą, teritorija turėjo sutalpinti tris kartus daugiau žmonių. Getas užėmė apie 2 km ilgio ir 1 km pločio teritoriją. Iki geto įkūrimo šioje teritorijoje jau gyveno nemažai žydų, kitų tautybių žmonės iki nacistinės Vokietijos okupacijos gyvenę Vilijampolės teritorijoje, buvo priversti persikelti į miestą. 

 

Kauno geto planas

 

Gete gyvenimo sąlygos buvo labai prastos, šioje teritorijoje nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio sistemos, o gyvenamieji plotai buvo perpildyti, žmonės gyveno visur: palėpėse, sandėliuose, tad dažnai kildavo įvairios ligų epidemijos, kurios nusinešdavo nemažai žmonių gyvybių. Geto teritorija buvo aptverta spygliuota viela, kurios aukštis buvo apie porą metrų ir saugoma ginkluotos sargybos. Kas 100-200 metrų buvo išdėstyti policijos postai. Getą saugojo lietuvių ir vokiečių policininkai. Getas buvo padalintas į Didįjį ir Mažąjį getą, juos jungė tiltas per Panerių gatvę.

  

Estera Lurje. Kauno getas. 1941

 

Žydai privalėjo prie drabužių nešioti skiriamuosius ženklus – šešiakampes geltonas žvaigždes. Jų gyvenimas buvo labai apribotas: buvo galima išeiti į viešas vietas tik nuo 6 val. ryto iki 20 val. vakaro, nebuvo galima eiti šaligatviu, žydai galėjo vaikščioti važiuojamąja gatvės dalimi dešine puse, draudžiama naudotis viešuoju transportu, turėti radijo aparatus, skaityti laikraščius, pirkti ir parsinešti į getą maisto. Žydams buvo leidžiama į getą pasiimti tik namų apyvokos daiktus ir profesijos įrankius. Visą likusį turtą jie turėjo atiduoti Kauno savivaldybės žinion.

  

Estera Lurje. Kauno getas. 1941

 

Getą galėjo palikti tik tie žydai, kurie turėjo leidimus dirbti už geto teritorijos, labiausiai nuo nacių represijų kentėjo dvi žmonių grupės – vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės.  Juos naciai naikino masinių žudynių metu, kurios daugiausia buvo vykdomos 1941 m. rudenį.  Didžiausia žudynių akcija surengta 1941 m. spalio 28-29 dienomis IX forte. Jos metu IX forto masinių žudynių lauke buvo sušaudyta apie 10 tūkst. žydų. Tai buvo didžiausia žmonių žudynių akcija ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje per visą nacių okupacijos laikotarpį ir per visą Lietuvos istoriją. Ankstų spalio 28 d. rytą Demokratų aikštėje buvo išrikiuoti visi geto kaliniai. Jie turėjo pereiti atranką. Vieni buvo siunčiami į dešinę (mirti), kiti – į kairę (laikinai paliekami gyventi).

 

Estera Lurje. Demokratų aikštė. 1941

 

1941 m. spalio 28 d. geto kaliniai varomi į IX fortą.

 

Šios akcijos, kuri dar vadinta „Didžiąja akcija“, metu pirmiausia nužudyti buvo parenkamos didelės šeimos, fiziškai silpni žmonės, ligoniai bei vyresnio amžiaus žmonės. 

Po įvykdytos „Didžiosios akcijos“ Kauno gete prasidėjo stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1943 m. rugsėjo mėnesio, šiuo laikotarpiu masinės žudynės gete nebuvo vykdomos. Tais pačiais metais getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą. Žydų gyvenimo kontrolė buvo dar labiau sugriežtinta. Geto ramybės laikotarpis baigėsi 1944 m. kovo 26-27 d., kai buvo įvykdyta nepaprastai žiauri vaikų atėmimo akcija. Šios akcijos metu iš geto buvo paimta ir išvežta sušaudyti apie 2000 vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių.

  

Artėjant frontui 1944 m. liepos mėn. Kauno getas buvo likviduotas, pastatai sudeginti, apie 6-7 tūkst. žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas (daugiausiai į Dachau ir Štuthofą). Dalis žydų buvo nužudyti geto likvidacijos metu, išsigelbėjo tik keli šimtai geto kalinių.

 

Nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu Kauno žydų bendruomenė patyrė labai didelių nuostolių, iki prasidedant okupacijai tik maža dalis Kauno žydų spėjo pasitraukti iš miesto. Jau pirmomis nacių okupacijos dienomis Kaune buvo įvykdyti vieni didžiausių Rytų Europoje žydų pogromai. Kaune taip pat anksčiau nei kituose Lietuvos miestuose imta masiškai žudyti vietos žydus (Kaune žydai žudyti ne tik IX forte, bet ir IV bei VII fortuose). Kaunas nacių okupacijos laikotarpiu buvo administracinis centras, tad nacių supratimu tokiuose miestuose žydai turėjo būti sunaikinti pirmiausia, kad būtų užtikrintas okupacinės valdžios saugumas.

 

Nehemija Arbit Blatas. Galutinis sprendimas. 1978

 

A. Hitlerio politika Lietuvoje susilaukė didesnio pritarimo negu Vakaruose. Nužudytų Lietuvos žydų procentas (pagal įvairius šaltinius 90-95%) buvo didžiausias iš visų Vokietijos okupuotų kraštų. Vakarų Europos šalyse, okupuotose Vokietijos, žydai buvo persekiojami keliais etapais, o Lietuvoje jų žudynės prasidėjo jau pirmomis okupacijos dienomis. Galima sakyti, kad Lietuva buvo pirmoji šalis, kurioje naciai iš karto pradėjo fiziškai naikinti žydus. Užimtose Vakarų Europos šalyse iš pradžių buvo apribojamos pilietinės žydų teisės, vėliau jie buvo perkeliami į getus, o tik paskui prasidėdavo jų fizinis naikinimas.

 

 

Kazimiero Morkūno vitražas „Nenugalėta Lietuva“. 1984

 

Antrąjį Pasaulinį karą išgyveno maždaug 3 tūkstančiai Kauno žydų, tačiau dauguma išgyvenusių nacistinės Vokietijos okupaciją bei įkalinimą koncentracijos stovyklose į Lietuvą nebegrįžo, o išgyvenusieji Lietuvoje iš jos išvyko.  Šiuo metu Kauno žydų istoriją bei kultūrą daugiausia mena išlikę pastatai Kaune.

 

 

Kauno choralinė sinagoga – vienintelė veikianti sinagoga Kaune (Ožeškienės g. 13). Jūratės Tarasevičiūtės nuotrauka