PASAULIO ŽYDŲ ISTORIJA
Pirmieji rašytiniai duomenys apie žydus randami daugiau nei prieš 3500 metų Egipto šaltiniuose. Senovės žydai dar vadinami hebrajais arba izraelitais. „Žydų tauta“ siejama su tikinčiųjų bendruomenės idėja ir suvokiama kaip tauta, jungianti žydus, kilusius iš vieno protėvio – Abraomo. XI a. pr. Kr. 12 žydų genčių įkūrė savo valstybę – Izraelio karalystę. Ši karalystė labiausiai klestėjo valdoma karalių Dovydo ir jo sūnaus Saliamono. Kai žydų gyvenamą teritoriją užkariavo kaimyninės valstybės, o vėliau ir Romos imperija, didelė dalis sukilusių žydų buvo parduoti į vergiją ir priversti palikti savo žemes. Nuo to laiko žydai gyveno ne savo istorinėje tėvynėje, o įvairiose pasaulio šalyse, kur jie buvo vertinami kaip geri amatininkai, kalbų žinovai, finansininkai, medikai, prekybininkai ir kiti specialistai. Vis dėlto, nepaisant naudos, kurią žydai atnešė apsigyvendami įvairiuose kraštuose, jie nesijautė saugūs. Labai dažnai žydus išvarydavo iš jų gyvenamų teritorijų, vykdavo pogromai (žudynės ir turto plėšimai).
Judaizmo simbolis – šešiakampė karaliaus Dovydo žvaigždė vaizduoja skaičių 7 (6 kampai ir centras). Žvaigždė simbolizuoja pasaulio sukūrimą.
ATSIKĖLIMAS Į LIETUVĄ
XIV a. pogromai sutapo su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimu Vakarų Europos pirkliams ir amatininkams atvykti į Lietuvą. Manoma, kad žydai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) verslo reikalais užsukdavo ir anksčiau. Žydai visur garsėjo kaip geri pirkliai ir amatininkai, todėl LDK kunigaikščiai buvo suinteresuoti juos čia įkurdinti tam, kad jie padėtų vystyti valstybės ūkį. 1388 m. Vytautas Didysis žydams suteikė pirmąją privilegiją. Lietuvos teritorijoje žydai vertėsi ne tik amatais ir prekyba, bet ir pinigų keitimu bei skolinimu už palūkanas, tad galima teigti, kad jie atliko dabartinių bankų funkcijas. XVI a. viduryje LDK teritorijoje gyveno apie 30 tūkst. žydų, iš pradžių jie kūrėsi didžiuosiuose miestuose, prie didesnių prekybos kelių, o vėliau kėlėsi ir į mažesnius miestelius. XVIII a. žydai jau gyveno visoje Lietuvos teritorijoje. Manoma, kad Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikotarpiu žydų bendruomenė buvo viena didžiausių Europoje.
Septynšakė žvakidė – menora judaizme simbolizuoja dieviškosios šviesos sklaidą.
PIRMIEJI ŽYDAI KAUNE. VILIJAMPOLĖ
Kauno teritorijoje pirmieji žydai minimi dar XV a., tačiau informacijos apie tai gana nedaug. Tuo laikotarpiu žydams buvo draudžiama apsigyventi pačiame Kaune, jie kėlėsi į Vilijampolės gyvenvietę.
Vilijampolę XVII a. sumanė įkurti Radvilos. Dar XVII a. viduryje Jonušas Radvila kitataučius pirklius ir amatininkus kvietė atvykti į jo kuriamą Vilijampolę. Pavadinimas „Vilijampolė“ reiškia miestą ar gyvenvietę, įsikūrusią prie Vilijos (Neries) upės, t. y. Vilijos miestą. Labai dažnai Vilijampolė dar vadinama Slabada, Slabodke (šiuo slavišku žodžiu anksčiau buvo vadinami nuo baudžiavos laisvi kaimai). Anksčiausiai buvo apgyvendintos teritorijos, esančios arčiau Neries, vėliau dėl vis besikartojančių potvynių žmonės pradėjo keltis daugiau į vakarus. Vis dėlto žydams vos pradėjus keltis į Vilijampolę šalį užklupo karai, siautė maro epidemija, kilo gaisras, tad tik pradėjus plėtotis amatams ir prekybai viskas sustojo.
Vilijampolė nuo Milikonių apžvalgos aikštelės. Jūratės Tarasevičiūtės nuotr.
Atsigavimas prasidėjo tik XVIII–XIX a. sandūroje, po 1795 m. įvykusio trečiojo ATR padalijimo. Nors Didžioji Lietuvos teritorijos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį, bet Vilijampolės teritorija išsaugojo savarankiškumą. Spartus miesto augimas ir klestėjimas prasidėjo XIX a. – turėdama savarankiško vieneto statusą, Vilijampolė turėjo miesto valdybą, teismus, kitas institucijas. Kauno miestui tapus Rusijos imperijos gubernijos centru, mieste ir aplink jį prasidėjo gynybinių įtvirtinimų statyba. Įvairių fortifikacijos objektų statybos prisidėjo ir prie Vilijampolės kraštovaizdžio formavimo. Tolesnius plėtros planus sugriovė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Kauno tvirtovės žemėlapis.
1919 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vilijampolė prijungta prie Kauno miesto. Po Lietuvoje įvykdytos žemės reformos Vilijampolės žemė buvo išdalinta, teritorija pradėjo gana sparčiai augti, lietuvėti, vystėsi pramonė.
Vilijampolės teritorija svarbi ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos žydų istorijai. Dar XVIII a. Vilijampolėje pastatyta pirmoji Kaune mūrinė sinagoga (judėjų maldos namai). Sinagoga svarbi ne tik žydų religiniam gyvenimui, čia taip pat vyksta įvairūs susitikimai bei studijos. Būtent Vilijampolėje veikė viena didžiausių rabinų mokyklų Europoje – Vilijampolės Ješiva. Į šią mokyklą mokytis atvykdavo žmonės iš įvairių pasaulio valstybių.
Buvusios Vilijampolės Ješivos pastatas. Jūratės Tarasevičiūtės nuotr.
1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine išryškėjo didelis žydų indėlis į įvairias miesto gyvenio sritis. Tarpukaris Kauno žydams buvo pats sėkmingiausias laikotarpis – tuo metu čia dirbo, gyveno ar mokėsi itin gabūs žydai, kurių vardai iki šiol žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Istorinės Lietuvos teritorijoje (šiuolaikinėje Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos) gyvenę žydai ir jų palikuonys vadinami litvakais. Ilgainiui žydai tapo integralia Lietuvos visuomenės dalimi, aktyviai prisidėjusia prie mokslo, ekonomikos ir kultūros raidos. Žydų bendruomenės turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, kapines, pirtis. Viena iš litvakams būdingų ypatybių – griežtas priesakų laikymasis, todėl religinio gyvenimo sritis Lietuvoje užėmė gana aukštą padėtį. Litvakai taip pat pasižymėjo kuklumu, darbštumu ir dosnumu, racionaliu, skvarbiu protu ir mąstymu. Svarbūs žydų centrai dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo Vilnius ir Kaunas.
Tora – pagrindinis judėjų teisinis / religinis sąvadas, susidedantis iš pirmų penkių Senojo Testamento knygų.
Talmudas – sakytinė Tora – žydų religinės teisės sąvadas, rašytiniai rabinų komentarai
apie žydų įstatymus, etiką, istoriją ir tradicijas.
ANTISEMITIZMAS (neapykanta ir priešiškumas žydams)
Po Europą papplitę žydai nesijautė saugūs. Viduramžiais išplitus epidemijoms (šiltinei, raupams, marui) labai dažnai dėl to buvo apkaltinami svetimos tautos, kitos religijos žmonės, o tokie dažniausiai buvo žydai. Panašūs kaltinimai atslinko ir žydams pradėjus keltis į LDK teritorijas. Nors per visą LDK istoriją nepasitaikė tokių didelių pogromų, kaip kitose Europos valstybėse, bet jų vis tiek būta. Žydams buvo taikomi įvairūs suvaržymai: labai ilgai jiems buvo neleidžiama įsikurti viename ar kitame mieste, kai kuriuose miestuose jie galėjo įsikurti tik tam tikrose miesto dalyse (pavyzdžiui, Kaune – jau minėtoje Vilijampolėje).
Po ATR padalijimų didžiajai dabartinės Lietuvos daliai patekus į Rusijos imperiją žydams buvo įvesta „sėslumo riba“. Šiuo įsaku žydams uždrausta keltis iš savo gyvenamų vietų į Rusijos imperijos gubernijas, tad tai paskatino žydų koncentraciją buvusiose LDK teritorijose.
XIX a. pirmoji pusė Rusijos imperijoje gyvenantiems žydams buvo sudėtingas laikotarpis: juos pradėti imti į caro kariuomenę, jiems buvo uždrausta plėtoti ekonominę veiklą, keltis gyventi į kaimus. Galiojant „sėslumo zonos“ įstatymams XIX a. buvusiose LDK teritorijose žydų sparčiai daugėjo, daugiausiai jų gyveno didesniuose miestuose. XIX a. antroje pusėje suaktyvėjusi fabrikų veikla daugiausiai priklausė pramonininkams žydams, žydai taip pat vyravo prekybos ir amatų srityse.
XIX–XX a. sandūroje pradėjus stiprėti lietuvių tautiniam sąjūdžiui prasidėjo naujas priešiškumo žydams etapas – buvo stengiamasi juos išstumti iš amatų ir prekybos. Nepaisant to, kasdieniame gyvenime tarp lietuvių ir žydų labai didelių nesutarimų nebuvo.
ANTISEMITIZMAS VOKIETIJOJE
Iki pat Hitlerio atėjimo į valdžią žydai Vokietiją laikė labiausiai jiems tinkančia gyventi valstybe. XIX ir XX pr. a. Vokietijoje buvo jaučiamas labai didelis žydų indėlis į mokslą, ekonomiką ir kultūrą. Iki XX a. antisemitizmo apraiškų šalyje pasitaikydavo gana mažai, tačiau po Vokietijai pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare pradėta ieškoti kaltininkų. Po karo iki tol labai tvarkingoje šalyje įsigalėjo nevilties nuotaikos, daugėjo prievartos. Antižydiškas nuotaikas visuomenėje kurstė įvairūs bandymai nuversti valdžią, nes juos dažniausiai organizavo žydų kilmės asmenys. Vokietijos visuomenė žydus dažnai tapatino su bolševikais, o pastarieji vokiečiams kėlė grėsmę ir baimę. Nacių ideologijai plisti taip pat padėjo 1928–1932 m. kilusi ir Vokietiją labiau nei kitas Europos šalis sukrėtusi didžioji pasaulio ekonomikos krizė.
1933 m. Vokietijoje laimėjusi rinkimus į valdžią atėjo Nacionalsocialistų partija su Adolfu Hitleriu priešakyje. Antisemitizmas tapo oficialia valstybės politika, prasidėjo žydų persekiojimas, jie buvo atleidžiami iš darbo, jiems buvo uždrausta lankytis kavinėse, bibliotekose, naudotis viešuoju transportu. Netgi suoliukai parkuose ir skveruose žydams buvo pažymėti „J“ raide. Jie buvo išstumti iš politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo. Buvo puldinėjamos žydų parduotuvės, vokiečiai raginti nepirkti žydų parduotuvėse, buvo skleidžiamos antisemitinės nuotaikos.
1935 m. rugsėjo mėnesį buvo išleisti Niurnbergo rasiniai įstatymai, draudžiantys mišrias santuokas. Šiais įstatymais buvo siekiama garantuoti vokiečių „garbės ir kraujo“ apsaugą. Taip pat Niurnbergo įstatymai nurodė, kad Vokietijos pilietybę gali gauti tik vokiško ar jam giminingo kraujo žmonės. Pagal šiuos įstatymus žmogaus pilietinės teisės buvo apribojamos trijose jo protėvių kartose atradus žydiško kraujo. Mišrios šeimos buvo terorizuojamos, buvo draudžiama netgi draugauti su žydais. 1938 m. žydų vaikai buvo išvyti iš vokiškų mokyklų.
Informacinė lentelė, nurodanti, kas ir nuo kurios protėvių kartos gali būti laikomas žydu.
Didžiausias pogromas prieš žydus buvo įvykdytas 1938 m. naktį iš lapkričio 9-osios į 10-ąją. Tą naktį Vokietijos pareigūnų daliniai kartu su prisijungusia minia užpuolė ir niokojo žydams priklausančius namus ir parduotuves. Šių pogromų metu visoje Vokietijoje buvo sudeginta ir apiplėšta apie 1000 sinagogų, 800 parduotuvių, šimtai žydų gyvenamųjų namų. Šio įvykio metu buvo nužudyta apie 100 žydų, dar apie 30 000 buvo sulaikyta ir išsiųsta į koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą nuo nacių atėjimo į valdžią žydus pradėta suiminėti vien dėl to, kad jie buvo žydai. Šis pogromas žinomas „Krištolinės nakties“ pavadinimu, nes dėl sudužusių žydų parduotuvių vitrinų šaligatviai buvo padengti stiklais – lyg krištolu. Būtent „Krištolinė naktis“ yra laikoma Holokausto – sistemingo masinio žydų tautos naikinimo – pradžia.
Nehemija Arbit Blatas. Krištolinė naktis. 1978.
Visų šių represijų tikslas buvo žydus priversti emigruoti. Neribotas teroras prieš žydus sukėlė didžiulę emigracijos bangą. Žydai ir kiti demokratiškai nusiteikę žmonės bėgo iš Vokietijos. Iki Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos išvyko beveik 500 tūkst. žydų.
Dėl agresyvios Vokietijos užsienio politikos prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos kariuomenė peržengė Lenkijos sieną.
ANTISEMITIZMAS/HOLOKAUSTAS LIETUVOJE XX A.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos puolimas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą, plačiau žinomas kaip „Operacija Barbarosa“. Nacių valdomuose ir okupuotuose kraštuose, taip pat ir Lietuvoje, žydai buvo persekiojami, žeminami, šimtai tapo atsitiktinėmis žudikų aukomis, o nuo 1941 m. birželio vykdytas sąmoningas masinis žydų naikinimas. Daugiausiai žydų Lietuvoje nužudyta Paneriuose prie Vilniaus, Šiauliuose, Alytaus krašte ir Kaune. Kaune žydai buvo žudomi ne tik IX forte, daug jų nužudyta IV ir VII fortuose.
V. Kašinskas. Giminės rauda. 1990 / 07.
KAUNO GETAS
Vokietijos įsiveržimas į Lenkiją ženklino naują Holokausto etapą. Lenkijoje buvo pradėtos kurti nacių koncentracijos stovyklos ir žydų getai. Lietuvoje didžiausi getai buvo įsteigti Vilniuje ir Kaune.
1941 m. liepos 15 d. getas buvo pradėtas steigti Vilijampolėje – tą dieną įsakyta visiems Kauno žydams persikelti į būsimojo geto teritoriją iki rugpjūčio 15 d. Iki geto įsteigimo Vilijampolėje gyveno apie 10 tūkst. žmonių, o įsteigus getą toje pat teritorijoje turėjo sutilpti tris kartus daugiau žmonių. Getas užėmė apie 2 km ilgio ir 1 km pločio teritoriją. Iki geto įkūrimo šioje teritorijoje jau gyveno nemažai žydų, kitų tautybių žmonės, iki nacistinės Vokietijos okupacijos gyvenę Vilijampolės teritorijoje, buvo priversti persikelti į miestą.
Kauno geto planas.
Gete gyvenimo sąlygos buvo labai prastos, šioje teritorijoje nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio sistemos, o gyvenamieji plotai buvo perpildyti, žmonės gyveno visur – palėpėse, sandėliuose, tad dažnai kildavo įvairių ligų epidemijos, kurios nusinešdavo nemažai žmonių gyvybių. Geto teritorija buvo aptverta apie 2 metrų aukščio spygliuota viela, buvo saugoma ginkluotos sargybos. Policijos postai buvo įrengti kas 100–200 m. Getą saugojo lietuvių ir vokiečių policininkai. Getas buvo padalintas į Didįjį ir Mažąjį getą, juos jungė tiltas per Panerių gatvę.
Estera Lurje. Kauno getas. 1941.
Žydai privalėjo prie drabužių nešioti skiriamuosius ženklus – šešiakampes geltonas žvaigždes. Jų gyvenimas buvo labai apribotas: į viešas vietas buvo galima išeiti tik nuo 6 val. ryto iki 20 val. vakaro, žydams nebuvo galima eiti šaligatviu – jie galėjo vaikščioti tik važiuojamąja gatvės dalimi dešine puse, taip pat jiems buvo draudžiama naudotis viešuoju transportu, turėti radijo aparatus, skaityti laikraščius, pirkti ir parsinešti į getą maisto. Žydams buvo leidžiama į getą pasiimti tik namų apyvokos daiktus ir profesijos įrankius, visą likusį turtą jie turėjo atiduoti Kauno savivaldybės žinion.
Estera Lurje. Kauno getas. 1941.
Getą galėjo palikti tik tie žydai, kurie turėjo leidimus dirbti už geto teritorijos. Labiausiai nuo nacių represijų kentėjo dvi žmonių grupės – vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės. Juos naciai naikino masinių žudynių metu, kurios daugiausia buvo vykdomos 1941 m. rudenį. Didžiausia žudynių akcija surengta 1941 m. spalio 28–29 dienomis IX forte. Jos metu IX forto masinių žudynių lauke buvo sušaudyta apie 10 tūkst. žydų. Tai buvo didžiausia žmonių žudynių akcija ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje per visą nacių okupacijos laikotarpį ir per visą Lietuvos istoriją. Ankstų spalio 28 d. rytą Demokratų aikštėje buvo išrikiuoti visi geto kaliniai. Jie turėjo pereiti atranką: vieni buvo siunčiami į dešinę (mirti), kiti – į kairę (laikinai paliekami gyventi).
Estera Lurje. Demokratų aikštė. 1941.
1941 m. spalio 28 d. geto kaliniai varomi į IX fortą.
Šios akcijos, kuri dar vadinta „Didžiąja akcija“, metu pirmiausia nužudyti buvo parenkamos didelės šeimos, fiziškai silpni žmonės, ligoniai ir vyresnio amžiaus žmonės.
Po įvykdytos „Didžiosios akcijos“ Kauno gete prasidėjo stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1943 m. rugsėjo mėnesio – šiuo laikotarpiu masinės žudynės gete nebuvo vykdomos. Tais pačiais metais getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą, žydų gyvenimo kontrolė buvo dar labiau sugriežtinta. Geto ramybės laikotarpis baigėsi 1944 m. kovo 26–27 d., kai buvo įvykdyta nepaprastai žiauri vaikų atėmimo akcija. Šios akcijos metu iš geto buvo paimta ir išvežta sušaudyti apie 2 tūkst. vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių.
Artėjant frontui 1944 m. liepos mėn. Kauno getas buvo likviduotas, pastatai sudeginti, apie 6–7 tūkst. žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas (daugiausiai į Dachau ir Štuthofą). Dalis žydų buvo nužudyti likviduojant getą, išsigelbėjo tik keli šimtai kalinių.
Nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu Kauno žydų bendruomenė patyrė labai didelių nuostolių. Iki prasidedant okupacijai tik maža dalis Kauno žydų spėjo pasitraukti iš miesto. Jau pirmsiomis nacių okupacijos dienomis Kaune buvo įvykdyti vieni didžiausių Rytų Europoje žydų pogromai. Kaune taip pat anksčiau nei kituose Lietuvos miestuose imta masiškai žudyti vietos žydus (Kaune žydai žudyti ne tik IX forte, bet ir IV bei VII fortuose). Kaunas nacių okupacijos laikotarpiu buvo administracinis centras, tad nacių supratimu tokiuose miestuose žydai turėjo būti sunaikinti pirmiausia, kad būtų užtikrintas okupacinės valdžios saugumas.
Nehemija Arbit Blatas. Galutinis sprendimas. 1978.
Hitlerio politika Lietuvoje susilaukė didesnio pritarimo negu Vakaruose. Nužudytų Lietuvos žydų procentas (pagal įvairius šaltinius 90–95 proc.) buvo didžiausias iš visų Vokietijos okupuotų kraštų. Vokietijos okupuotose Vakarų Europos šalyse žydai buvo persekiojami keliais etapais, o Lietuvoje jų žudynės prasidėjo jau pirmosiomis okupacijos dienomis. Galima sakyti, kad Lietuva buvo pirmoji šalis, kurioje naciai iš karto pradėjo fiziškai naikinti žydus. Kitose Vakarų Europos šalyse iš pradžių buvo apribojamos pilietinės žydų teisės, vėliau jie buvo perkeliami į getus, o tik paskui prasidėdavo jų fizinis naikinimas.
Kazimiero Morkūno vitražas „Nenugalėta Lietuva“. 1984.
Antrąjį pasaulinį karą išgyveno maždaug 3 tūkst. Kauno žydų, tačiau dauguma išgyvenusių nacistinės Vokietijos okupaciją bei įkalinimą koncentracijos stovyklose į Lietuvą nebegrįžo, o išgyvenusieji Lietuvoje iš čia išvyko. Šiuo metu Kauno žydų istoriją ir kultūrą daugiausiai primena išlikę pastatai Kaune.
Kauno choralinė sinagoga – vienintelė veikianti sinagoga Kaune (Ožeškienės g. 13). Jūratės Tarasevičiūtės nuotr.
