KAI TIKĖJIMAS KEITĖ PASAULĮ – REFORMACIJA

Reformacija Europos valstybėse buvo labai sudėtingas reiškinys: ji prasidėjo XVI a. pradžioje kaip argumentų sistemos kūrimas tikėjimui pakeisti, bet greitai pritaikė bažnyčios organizaciją kintančiai visuomenės sanklodai, kylančioms naujoms politinėms tendencijoms. Daugelyje kraštų ji susiejo tikėjimą su politiniais ir socialiniais procesais, sparčiai ir įvairiapusiškai veikė kultūros raidą. Susiformuoja dvi protestantiškos bažnyčios Europoje: Vokietijoje evangelikai liuteronai pagal Martino Liuterio mokymą, o Šveicarijoje - evangelikai reformatai pagal Žano Kalvino mokymą. Šios protestantų bažnyčios nepakluso popiežiaus valdžiai, buvo supaprastinta pačios bažnyčios samprata, dvasininkams keliami aukštesni išsilavinimo reikalavimai, o Dievo žodis turėjo būti skelbiamas parapijiečiams suprantama kalba. Tuo tikslu reikėjo imtis Šventojo Rašto vertimo į gimtąsias kalbas. Abi šios reformacijos srovės plito Europoje, o tas idėjas į Lietuvą parveždavo ten studijavę didikai, pirkliai ir amatininkai, migravę po įvairias šalis.

LDK vienas iš pirmųjų reformacijos sklidimo židinių buvo Kėdainiai. Tai buvo privatus kunigaikščių Radvilų miestas. Jų kvietimu į miestą atvyko vokiečiai evangelikai liuteronai ir škotai – evangelikai reformatai. Kunigaikščiai Kristupas Radvila ((1585-1640m.) ir jo sūnus Jonušas (1612-1655 m.) sudarė sąlygas atvykėliams laisvai įsikurti ir išpažinti savo religiją Kėdainiuose.


Kunigaikštis Kristupas Radvila

 


Kunigaikštis Jonušas Radvila

 

 


1652 m. spalio 6 d. kunigaikščio, Žemaitijos kunigaikštystės seniūno,

Lietuvos lauko etmono Jonušo Radvilos raštas, kviečiantis vokiečius pirklius ir amatininkus į Kėdainius. 

 

Privilegijos vertimas: <…..> Todėl ir kviečiame Jus į Kėdainius, kurie yra ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos, ties patogia upe, kuri vadinasi Nevėžis. Į Rygą ir Karaliaučių yra 30 mylių, į Vilnių – 16, į Kauną – 6. Čia laisvai atvyksta pirkliai iš Prūsijos, Livonijos, Kuršo, Žemaitijos, Lietuvos. Čia reformatai ir liuteronai turi savo bažnyčias ir religijos laisvę, o taip pat yra privilegijuoti vokiškąja Magdeburgo teise. Be to, kad geri vokiečiai pirkliai bei amatininkai apsigyventų, mes pažadame jiems ne tik laisvę dešimčiai metų nuo visokių mokesčių bei kitų prievolių, bet ir aprūpinimą sklypais, reikalingais namams ir daržams ir visokią kitą globą, kuri tik bus reikalinga.

Pirmieji vokiečiai, manoma, atvyko iš Saksonijos XVII a. pradžioje ir įsikūrė Jonušavos priemiestyje. Ten jie 1679 m. pasistatė mūrinę renesansinių formų evangelikų liuteronų bažnyčią. Jos interjeras santūrus ir skoningas, didžiausia interjero puošmena – šešios XVII a. antroje pusėje tapytos šventųjų apaštalų freskos.

 



Evangelikų liuteronų bažnyčia XVII a. vid. 

 


Evangelikų liuteronų bažnyčios freskos: evangelistas Šv. Jonas ir Šv. Lukas. 

 

Pažiūrėkite ištrauką iš filmo „Religinės konfesijos Kėdainiuose“ (Apie evangelikų liuteronų bažnyčią). 

 

1648 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vladislovas Vaza miesto savininko Jonušo Radvilos rūpesčiu suteikia vokiečiams, gyvenantiems Jonušavoje, atskiro miesto teises: teisę turėti savo herbą ir rinkti burmistrą bei įteisina turgaus privilegiją.

 


Kėdainių ir Jonušavos herbai iš 1648 m. Vladislovo Vazos privilegijos Nr. 10


Liuteronų bendruomenėje buvo garsių Prūsijoje ir Saksonijoje Apeldornų, Berkenų, Bodendorfų šeimų atstovai. Jie buvo puikūs amatininkai, pirkliai, kvalifikuoti gydytojai ir vaistininkai. XVII – XVIII a. beveik visa medicina Kėdainiuose buvo evangelikų liuteronų rankose. Jie įkūrė pirmąsias medicinines įstaigas – špitoles ir vaistines, pirmą karo ligoninę. Mieste dirbo garsūs gydytojai ir mokslų daktarai, vaistininkai: Jokūbas Fabricijus, Adomas Freitagas, Jonas Majus, Johanas Rozenas, Jokūbas Apeldornas, Frydrichas Kaneinis, Jonas Fišeris ir kt.

 


Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, XVIII a. piešinys Nr. 11


Škotai – evangelikai reformatai į Kėdainius atvyksta XVII amžiaus pradžioje ir įsikuria pačiame miesto centre aplink Didžios Rinkos aikštę. Jie buvo pasiturintys pirkliai, prekybininkai, reformatų bažnyčios iždininkai, mokesčių rinkėjai, krautuvių ir palivarkų nuomininkai, burmistrai, teologijos mokslo daktarai, dėstę Kėdainių gimnazijoje. Miesto savininko Kristupo II Radvilos leidimu jie supirkinėjo iš vietinių gyventojų sklypus ir juose mūrijo vieno ir dviejų aukštų U, L ir I raidžių formos namus su stačiais stogais ir renesansiniais frontonais. Dviaukščių namų pirmuose aukštuose laikė krautuves ir smukles, antruose aukštuose gyveno, o skliautuotuose rūsiuose laikė prekes. Škotų namai buvo puošnūs su medinėmis galerijomis kiemuose. Jie meldėsi 1652 metais pastatytoje evangelikų reformatų katedroje ir sudarė net 37,9 proc. šios bažnyčios tikinčiųjų.




Evangelikų reformatų bažnyčia (XVII a. vid.) ir jos spyna 

 

 

Puošnus daugiašakis bažnyčios šviestuvas ir sakykla 

 

Pažiūrėkite ištrauką iš filmo „Religinės konfesijos Kėdainiuose“ (Apie evangelikų reformatų bažnyčią). 


Bažnyčios rūsiuose buvo laidojami žymūs evangelikų reformatų parapijos atstovai ir įrengta kunigaikščių Radvilų kripta. Joje puošniuose XVII amžiaus sarkofaguose palaidoti Kristupas Radvila Perkūnas (1547-1603 m.), jo anūkas Jonušas Radvila (1612-1655 m.) ir pastarojo trys broliai – Steponas, Jurgis, Mikalojus bei sesuo Elžbieta. Sarkofagai yra vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko kūriniai, pagaminti iš alavo ir švino, ornamentikoje vyrauja kabančios skraistės, vaisių kekės, žvėrių kaukės ir ypatingai išskiriamas simbolis – Erelis, garsinantis, šlovinantis ir išaukštinantis Radvilų giminę.

 


Kunigaikščių Radvilų sarkofagai ir jų puošybos detalė 

 


Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos (1612-1655 m.) sarkofagas ir jo įkapinis rūbas 

 

Protestantiška etika reikalavo iš savo tikinčiųjų taupumo, paprastumo, punktualumo, saikingumo, racionalumo. Todėl ne tik bažnyčių interjere, bet ir tikinčiųjų aprangoje vyravo tamsios spalvos, santūrūs drabužių modeliai, paprasti be puošnių detalių kostiumai.

 


Kėdainių miestiečiai protestantai išeiginiais rūbais 


Dar vienas labai svarbus Lietuvos protestantų veiklos aspektas - išsilavinimo, mokytumo, rašto, spaudos svarbos ir vertės suvokimas. Tai skatino mokyklų kūrimą ir švietimo sistemos tobulinimą. 1625m. Kėdainiuose kunigaikštis Kristupas Radvila įkūrė keturklasę reformatų mokyklą, kuri po šešerių metų tapo licėjumi (lot. Liceum Cajodunense). Jame buvo keturios klasės, aukščiausia – pirma, o žemiausia – ketvirta. Žemiausioje klasėje buvo mokoma skaityti ir rašyti, trečioje ir antroje – katekizmo, aritmetikos, lotynų ir lenkų kalbų, o pirmoje – graikų kalbos, retorikos, logikos, istorijos, aritmetikos. Licėjuje mokėsi įvairių sluoksnių reformatų vaikai. 1647m. jis išaugo į Šviesiąją gimnaziją (lot. Gymnasium illustre), svarbiausią aukštesniąją reformatų mokyklą LDK. 1652m. mokykla įsikėlė į puošnų dviejų aukštų L formos pastatą Didžiojoje gatvėje.

 

 


Kėdainių Šviesioji gimnazija XVII a. vid. 

 

 


Kėdainių Šviesiosios gimnazijos mokytojų ataskaita ir XVIII a. gimnazijos planas 


Šalia gimnazijos veikė gimnazistų bendrabutis, vadinamas alumnatu ir biblioteka, kurios fondą sudarė apie 3000 Jonušo Radvilos dovanotų knygų. Šviesioji gimnazija buvo lotyniška humanitarinė mokykla, ją baigę dažniausiai vyko tęsti studijų į protestantiškus Europos universitetus arba tapdavo reformatų kunigais. Mokymo programa buvo sudaryta pagal pažangiausių to meto Vakarų Europos mokyklų metodiką, o gimnazistai mokėsi iš garsaus XVII a. čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio vadovėlių. Šviesioji gimnazija buvo bene vienintelė to meto gimnazija Lietuvoje, kurioje buvo mokoma iš J. A. Komenskio vadovėlių. Dėstytojai į gimnaziją buvo kviečiami dirbti iš užsienio šalių ir tai buvo garsūs pedagogai bei mokslininkai – Adomas Rasijus, Jonas Šidlovskis, Steponas Rudzikas, Adomas Freitagas. A. Freitagas – filosofijos ir medicinos daktaras, Europinio garso karo inžinierius, veikalo „Karo architektūra“ autorius, kunigaikščių Radvilų dvaro gydytojas, matematikos profesorius, dėstęs Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje. Jis mirė 1650 metais ir buvo palaidotas Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčioje.

 


Freitago antkapinė lenta ir jo knyga „Karo architektūra“ (1631 m.) 


Pamokos gimnazijoje vyko lotynų kalba, net tarpusavyje moksleiviai privalėjo kalbėti lotyniškai. Lietuviškai mokantiems gimnazistams buvo skiriama Martyno Švobos stipendija. Ją 1653 m. gavo ir Samuelis Boguslavas Chilinskis, kuris Olandijoje į lietuvių kalbą išvertė Bibliją. Gimnazijoje telkėsi reformatų lietuviškos raštijos puoselėtojai: Steponas Jaugelis Telega, Samuelis Tamošauskas, Jonas Božimovskis. XVII a. vid. jie parengė svarbiausią lietuvišką reformatų leidinį - Knygą nobažnystės krikščioniškos, kurią 1653m. išspausdino Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė, įkurta Šviesiojoje gimnazijoje. Ši knyga buvo didžiausias lietuviškas leidinys, jungęs bendru pavadinimu net keturias knygas, sudarytas iš 682 puslapių. Tai buvo pirmasis pilnas kasdienėms reikmėms skirtas bažnytinės literatūros žanrų rinkinys – katekizmas, giesmynas, pamokslai ir maldos lietuvių kalba. Be to vienas iš knygos sudarytojų Steponas Jaugelis - Telega sukūrė originalų eiliuotą dedikaciją Jonušui Radvilai „Ant herbo kunigaikščio, jo mylistos.“ Jis tapo pirmuoju miestiečių luomo atstovu, rašiusiu lietuvių kalba.

 

1653 m. Kėdainiuose išleista lietuviška „Knyga Nobažnystės krikščioniškos“ 

 

 


Stepono Jaugelio-Telegos dedikacija Jonušui Radvilai 


Pažiūrėkite filmo ištrauką „Protestantizmas Kėdainiuose“ ( Apie Šviesiąją gimnaziją). 

 

Reformacija kaip aktyvus visuomeninis ir religinis judėjimas Lietuvoje reiškėsi daugiau kaip 100 metų ir paliko labai ryškų pėdsaką:
- reformatų įkurtos spaustuvės Lietuvos Brastoje (1553 m.), Nesvyžiuje (1562 m.), Laske (1573 m.), Vilniuje (1574 m.) ir Kėdainiuose (1651 m.) ženkliai padidino išspausdinamų knygų skaičių, didino visuomenės raštingumą, keitė visuomenės mentalitetą ir kėlė erudiciją;
- Biblijos vertimai į lenkų ir lietuvių kalbas, pamaldų supaprastinimas, tikėjimo mokymas susietas su raštingumu gimtąja kalba sudarė galimybę tikintiesiems pažinti Šventąjį Raštą;
- Reformacija įnešė naujovių į LDK teisę ir teismo procesus: modernizuota priesaika teisme, pritaikyta visoms krikščioniškoms tikyboms;
- LDK reformatai siekė, kad bažnyčia mažiau išlaidautų prabangai, vizualiam įspūdžiui sudaryti, o daugiau lėšų skirtų švietimui: mokykloms steigti, mokytojams ugdyti, šelpti nepasiturintiems mokiniams.
- Reformacijos vadovų intensyviai kurtas spaustuvių steigėjo, knygų mecenato, mokslus vertinančio asmens įvaizdis tapo prestižo ženklu: iš evangelikų didikų sluoksnio knyga „leidosi žemyn“ į bajorijos ir miestiečių sluoksnius.
- Reformacija sudarė galimybes susiformuoti nescholastinės teologijos pradmenims: ėmė viešai svarstyti teologinius leidinius, diskutuoti ir juos interpretuoti;
- Reformatai siekė kurti laiko poreikius atitinkančią visų pakopų švietimo sistemą bei reformuoti mokymo turinį;
- Reformacija suformulavo aukštojo išsilavinimo reikalavimus dvasininkams, gebėjimas diskutuoti ir erudicija tapo būtinu dalyku.