Sveiki, atvykę į Padauguvos–Karalgirio miškus. Kviečiame susipažinti su šio miško gyvūnija, gamtos didybe ir istorine praeitimi.
Kad kelionė būtų smagi ir įdomi, jus kelionėje lydės ir apie gyvūnus pasakos Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus edukatorės Evelina Mačionytė ir Lina Marmaitė, o klaidžioti slapčiausiais miško takais padės Valstybinių miškų urėdijos Padauguvos girininkijos girininkas, gamtos ir istorinės atminties puoselėtojas Kęstutis Markevičius, kurį Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
GYVŪNIJA KAUNO R. PADAUGUVOS–KARALGIRIO MIŠKUOSE
Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad Padauguvos–Karalgirio miškuose be dažnai sutinkamų gyvūnų aptinkama ir įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą: juodųjų gandrų, pilkųjų gervių, kukučių, mažųjų erelių rėksnių, jūrinių erelių, žvirblinių pelėdų, pilkųjų ir žaliųjų meletų bei paprastųjų lūšių.
Nuošaliose šlapiose miško vietose lizdus krauna JUODASIS GANDRAS. Tai – didelių miško masyvų gyventojas, pamėgęs mišrius, drėgnus, užmirkusius ir pelkėtus miškus su brandžiais medžiais, nes sunkiems lizdams išlaikyti reikalinga tvirta atrama, storos šakos.
Juodasis gandras – atsargus ir paslaptingas paukštis, vengiantis žmogaus kaimynystės: jei žmonės lankosi perėjimo vietose, stebi lizdą – gali ir neišperėti jauniklių. Miško upelių pakrantėse, tarpumiškių pievose ir šlapiuose išretėjusiuose medynuose minta smulkiomis žuvimis, varliagyviais, vabzdžiais ir jų lervomis, žvirblinių paukščių jaunikliais, graužikais (pelėnais, kirstukais).
Juodieji gandrai
AR ŽINAI? Tiek suaugę, tiek jauni paukščiai yra apatiški ir tingūs, todėl ilgą laiką gali kiurksoti lizde, ant medžio šakos ar pabalyje.
Lietuvoje gyvenantys juodieji gandrai yra migruojantys paukščiai, t. y. išskrendantys žiemoti. Pavasarį juodieji gandrai į mūsų šalyje esančias lizdavietes sugrįžta kovo mėnesio pabaigoje–balandžio pirmojoje pusėje. Rudeninė migracija prasideda rugpjūčio mėnesį.
Europos juodieji gandrai žiemoja Vidurinėje ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Indijoje, Kinijos pietuose.
AR ŽINAI? Per 2–3 migracijos mėnesius juodieji gandrai į vieną pusę nuskrenda 4–6 tūkst. kilometrų, tačiau skrydyje praleidžia kiek mažiau nei 3 savaites, o visą kitą laiką maitinasi arba ilsisi.
Šiuose miškuose aptinkama ir KUKUČIŲ, kuriuos nesunku pažinti iš ryškių spalvų ir didelio, vėduoklės pavidalo kuodo. Jis įprastai esti suglaustas, bet demonstruodamas paukštis jį išskleidžia – tuomet kuodelis išties yra labai didelis ir įspūdingas. Kukučio snapas taip pat neįprastai ilgas, plonas, lenktas.
Šie paukščiai įsikuria tiek dideliuose miškuose, laukymių, kirtaviečių, pievų pakraščiuose, pamiškėse, tiek mažuose miškeliuose, pavieniuose medžiuose ar žmonių sodybose.
Lizdai randami natūraliose išpuvusiose medžių nišose, didžiųjų margųjų genių drevėse, inkiluose.
Maistą renka atvirose vietose nuo žemės. Minta sliekais, grambuoliais, mėšlavabaliais, duobkasiais, kurkliais ir kitais žemėje ir maitoje gyvenančiais stambesniais vabalais bei jų lervomis, kurias iš dirvos ištraukia ilgu lenktu snapu.
Kukutis
AR ŽINAI? Lizdo su jaunikliais vietą išduoda stipri smarvė, susidaranti dėl susikaupusių gausių išmatų.
Gūdžiose, retai žmonių lankomose miškų vietose įsikūrę ir plėšrieji paukščiai – Raudonosios knygos atstovai – JŪRINIS ERELIS ir MAŽASIS ERELIS RĖKSNYS.
JŪRINIS ERELIS – tarptautiniu mastu saugoma paukščių rūšis. Tai – didžiausias Lietuvoje perintis plėšrus paukštis, pasižymintis masyviu snapu, trumpa pleišto formos uodega (suaugusių paukščių uodega balta, o jauniklių – tamsi). Sveria apie 5 kg. Išskleistų sparnų tarpugalis siekia 2,4 m.
Gyvena spygliuočių ir mišriuose senuose miškuose, kurie supa didelius, seklius, užaugančius ežerus ir mažesnių ežerų grupes, žuvininkystės tvenkinius, upių slėnius. Tinkami mitybiniai biotopai yra svarbus veiksnys pasirenkant lizdavietę.
Aptinkamas visoje šalyje, bet veisimosi metu dažnesnis palei Kuršių marias ir didžiausius vandens telkinius bei prie žuvininkystės tvenkinių. Žiemojimo metu telkiasi į grupes.
Suka didžiausius lizdus Lietuvoje, kurių plotis siekia iki 140–150 cm, o aukštis – apie 70 cm.
Lizduose išaugina 1–3 jauniklius.
Jūrinis erelis
AR ŽINAI? Dažniausiai jūrinis erelis turi 2–3 lizdus. Viename iš jų peri, o kiti – atsarginiai, skirti poilsiui ar grobiui doroti.
Medžioja sekliuose ežeruose, tvenkiniuose, upių senvagėse. Minta įvairiu maistu, žiemą nemažą maisto raciono dalį sudaro nugaišę gyvūnai. Maitinasi žuvimi ir paukščiais, rečiau – žinduolius.
AR ŽINAI? Jūriniai ereliai – paukščiai „sanitarai“, iš populiacijų pašalina senus, ligotus, sužeistus gyvūnus.
MAŽASIS ERELIS RĖKSNYS – mišriuose, brandžiuose, tankiuose ir drėgnuose miškuose perintis paukštis. Gali įsikurti prie miško pievų, aikštelių, šviežių kirtaviečių ar išretėjusiuose medynuose.
Paplitęs visame krašte, bet gausiausiai aptinkamas Vidurio Lietuvos miškuose.
Būdingas sklendžiantis polėkis.
Dažniausiai medžioja netoli lizdo, vaikštinėdamas po pievas, kirtavietes arba tupėdamas ir tykodamas nuo pakilos. Minta smulkiais žinduoliais, varlėmis, paukščiais, vabzdžiais.
Mažasis erelis rėksnys
AR ŽINAI? Mažasis erelis rėksnys kasmet grįžta į tą pačią teritoriją ir, jeigu niekas netrukdo, tame pačiame lizde peri kelerius metus.
Ar norėtum pažvelgti į mažojo erelio rėksnio lizdą iš labai arti? Savavališkai to daryti negali, juk šis erelis retas ir saugomas. Tačiau tau pasisekė, nes Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai padės nugalėti tavo smalsumą ir parodys lizdą iš arti.
Pavasarį galima ne tik pamatyti, bet ir išgirsti šlapiose viksvinėse pievose, tankiuose juodalksnynuose ar beržynuose trimituojančias grakščiąsias PILKĄSIAS GERVES.
Lizdą visada saugo vandens juosta.
Pilkosios gervės ir jų lizdas
AR ŽINAI? Pilkosios gervės lizdo nesuka, o priepelkėse, užmirkusiuose miškuose ištrypia kupstą ir ten deda kiaušinius.
Paprastai gervės deda 2 kiaušinius, kurie yra šviesiai rusvi, su didelėmis, ryškiomis pailgos formos ir nevienodo tamsumo dėmėmis.
Perėti pradeda padėję pirmą kiaušinį. Peri pakaitomis abu poros nariai.
Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu. Sulesa daug vabzdžių, varlių, ypač mėgsta peles, laukuose minta grūdais ir žaliosiomis augalo dalimis.
AR ŽINAI, kaip atskirti skrendančią pilkąją gervę nuo pilkojo garnio?
Skrisdamos pilkosios gervės kojas ir kaklą laiko ištiesusios vienoje linijoje, o garniai skrenda ištiesę kojas, bet kaklą sulenkę klaustuko forma.
Pilkoji gervė – migruojantis paukštis. Skrenda dažniausiai išsirikiavę trikampiu ar linija dieną ir naktį. Pavasarį pasirodo kovo viduryje, o rudeniniam skridimui gervių šeimos pradeda ruoštis iš anksto. Į priešmigracinius būrius susitelkę paukščiai maitinasi pievose, atvirose pelkėse ir laukuose. Tokie būriai nakvoja aukštapelkėse, atvirose šlapiose vietose. Iki spalio vidurio mūsų kraštą palieka dauguma gervių.
Padauguvos–Karalgirio miškuose ūbauja reti sutemų paukščiai – ŽVIRBLINĖS PELĖDOS.
Tai mažiausia mūsų šalyje aptinkama pelėdinių paukščių rūšis. Pasirenka drėgnus brandžius medynus be pomiškio, miškų upelių slėnius. Laikosi tarp retesnių medžių, kirtimuose. Įsikuria genių ir meletų uoksuose.
Žvirblinė pelėda ktyvi prietemoje, anksti ryte ir net dieną. Medžioja prie lizdo daugiausiai smulkius žvirblinius paukščius ir žinduolius. Stebėdama galimą grobį dažniausiai tupinėja eglių viršūnėse.
Žvirblinės pelėdos – globos reikalaujanti paukščių rūšis, todėl būtina apsaugoti uoksinius medžius, tinkamuose biotopuose kabinti inkilus su 5 cm pločio anga.
Žvirblinė pelėda
AR ŽINAI? Sugriebusi pelę ar kitą nedidelį grobį pelėda tiesiog visą jį – su kailiu ir visais kaulais – praryja!
Miškuose dažniausiai aptinkamos NAMINĖS PELĖDOS, kurios nuo kitų pelėdų skiriasi didele apvalia galva, trumpa uodega.
Mėgsta sukultūrintas vietoves. Apsigyvena sodybų pastatuose, senuose parkuose, pamiškėse, o miškuose – prie kirtimų. Gyvena ir miestų parkuose.
Gyvena atskiromis šeimomis, grupių nesudaro.
Kaip ir dauguma kitų jos gentainių, tai – sutemų paukštis, aktyviausia yra prietemoje bei naktį. Dieną tūno pasislėpusi.
Grobio tyko tupėdamos stebėjimo vietose ir puldamos ant žemės bei gaudydamos ore.
Lizdą įsirengia juodųjų meletų iškaltuose uoksuose, senų medžių drevėse, kamieno įdubose, tinkamuose inkiluose, pastato nišose.
Perinčią patelę ir jauniklius maitina patinas. Jaunikliams paaugus, medžioja ir patelė.
Naminė pelėda
AR ŽINAI? Naminės pelėdos patelė prie lizdo būna agresyvi.
Padauguvos–Karalgirio miškuose aptinkami visi geninių būrio atstovai. Didįjį margąjį genį visi esate matę, bet ar pažįstate meletas? Pristatome jas.
PILKOJI, ŽALIOJI IR JUODOJI MELETOS gyvena mišriuose miškuose, su senais medynais ir pavieniais senais medžiais. Pasirinktame medyje meleta išsikala keletą uoksų ir tik viename iš jų peri.
Žaliosios ir pilkosios meletų snapai palyginti silpni, todėl uoksui išsikalti pasirenka sausuolius arba džiūstančius sutrūnijusius medžius.
Meletos
AR ŽINAI? Juodoji meleta stipriais snapo smūgiais, tarsi kaltu, pajėgia iškalti ertmę net visiškai sveikuose medžiuose. Paukštis darbuojasi taip energingai, kad skiedrų aptinkama už 5 m nuo medžio kamieno.
Žaliosios ir pilkosios meletos maitinasi ant žemės: skruzdėlių perais, vabzdžių lervomis, voragyviais, retkarčiais uogomis ir vaisiais.
Juodoji meleta minta po žieve ir sutrešusioje medienoje gyvenančiais miško kenkėjais: kinivarpomis, ūsuočiais, jų lervomis ir lėliukėmis. Ieškodamos skruzdėlių perų skruzdėlynuose išrausia gilius urvus.
Žalioji, pilkoji ir juodoji meletos
AR ŽINAI? Juodoji meleta aptinkama dažnai, o saugomos tik žalioji ir pilkoji meletos.
Padauguvos–Karalgirio miškas čiulba ulba ne tik nuo sparnuočių. Rugsėjo mėnesio vaiskiais vakarais ir gaiviais rytais apie savo buvimą riaumodami išsiduoda TAURIEJI ELNIAI.
Tai – grakštus ir tvirtas žvėris, mėgstantis lapuočių ir mišrius miškus, augančius derlinguose dirvožemiuose.
Patinai turi ragus, kurių masė ir šakų skaičius kasmet didėja. Lietuvoje labai gerai išsivysčiusių tauriųjų elnių ragų masė būna iki 11 kg, ilgis – iki 115 cm.
Ragus meta vasario–kovo mėn., o nauji užauga iki rugpjūčio pabaigos.
Taurieji elniai
AR ŽINAI? Ragų paviršius išraižytas vagelių, kurias palieka ragą maitinusios kraujagyslės, ir nusagstytas kauburėliais, vadinamais „perlais“.
Taurieji elniai visais metų laikais naktimis lankosi ir miškus supančiuose žemės ūkio laukuose. Minta įvairiu augaliniu maistu: medžių ir krūmų lapais, ūgliais, žieve ir vaisias, puskrūmiais, žoliniais augalais, kerpėmis, grybais, kultūriniais augalais.
Per parą elnias 7–10 val. ėda ir 5–6 val. gromuliuoja. Kai pašarų mažai, maitinimasis gali trukti iki 12–16 val.
AR ŽINAI? Iš puskrūmių taurieji elniai labiausiai mėgsta viržius, mėlynes ir bruknes. Žiemą šiuos augalus atkasa priekinėmis kojomis net iš po gilaus sniego.
Taurieji elniai visais metų laikais laikosi būriuose. Būna patelių, patinų ir rujos būriai.
Taurieji elniai rujoja nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios. Patinai prieš rują užima individualias teritorijas, kurias žymi kvapiųjų liaukų išskyromis, nutrindami ir ragais aplaužydami medelius ir garsiai riaumodami.
Prie riaumojančio elnio renkasi patelės, taip susidaro „haremai“ iš 2–4 ir daugiau patelių.
Kiekviena patinų dvikova prasideda imponuojančiu elgesiu. Varžovai vienas prie kito artėja riaumodami, demonstruodami savo galią žemę kasa koja ar bado ragais, eina šonas į šoną vienas greta kito. Kai varžovai pradeda artėti vienas prie kito su nuleistais žemyn ragais, kova neišvengiama. Likus keliems metrams abu patinai sustoja. Vienas iš varžovų staiga linkteli galvą žemyn, tokiu pat judesiu atsako antrasis – po to žaibiškai prasideda kova, kuri paprastai trunka keletą minučių. Pralaimintis elnias pabėga. Nugalėtojas jį netoli vejasi ir sustojęs užriaumoja.
Klaidžiojant po Padauguvos–Karalgirio miškus gali nustebinti vienintelė katinių šeimos atstovė, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, – PAPRASTOJI LŪŠIS.
Gyvena mišriuose lapuočių ir spygliuočių miškuose. Mėgsta ramius, su tankiu pomiškiu plotus, ten, kur yra išvartų – saugių vietų.
Lūšis veikli ištisus metus. Grobį medžioja miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose kirtavietėse, dažniausiai sutemus ir paryčiais, o kai alkana – ir dieną. Minta dažniausiai kiškiais, stirnomis, rečiau – paukščiais ir smulkiais graužikais.
Klausa gera. Geba puikiai išnaudoti visas galimas priedangas, vaikšto tyliai, todėl pamatyti gana sunku. Laipioja medžiais.
AR ŽINAI? Kaip ir visi katinai, lūšys vaikšto įtraukusios nagus, juos išleidžia tik medžiodamos.
Tik veisimosi periodu tankiuose sąžalynuose įsirengia pastovų guolį žemės įdubose ar po medžio išvarta.
Paprastoji lūšis
AR ŽINAI? Kodėl vilką peni kojos, o lūšį – kantrybė?
Medžiodama lūšis lėtai vaikšto po mišką, kol aptinka šviežius aukos pėdsakus. Sekdama pėdsakais priartėja tiek, kad, padariusi keletą šuolių, galėtų auką sučiupti. Vilkai prisitaikę gaudyti ir persekioti grobį.
PILKASIS VILKAS. Gyvenamosios vietos pasirinkimą lemia mitybos ir saugumo sąlygos. Lietuvoje maisto vilkui pakanka visur, todėl gausesni miškinguose ir pelkėtuose rajonuose, kur gali saugiai išauginti jauniklius.
Jauniklius veda ir augina irštvoje, kurią įsirengia šlapio raisto salelėje, tankiame jaunuolyne, aukštomis žolėmis apaugusioje dykynėje, netoli vandens telkinio, nuošaliose, retai žmonių lankomose vietose. Guolį įsirengia negilioje irštvoje po pasvirusio ar išvirtusio medžio šaknimis, kelmu.
Pilkasis vilkas
AR ŽINAI? Nuo irštvos iki vandens būna išminti takai. Vilkai be vandens negali išbūti nė dienos, ypač per vasaros karščius.
Veiklūs visus metus. Medžioja temstant ir naktį. Po sėkmingos medžioklės dieną vilkai praleidžia gulėdami saugioje vietoje. Būdami alkani medžioja ir dieną.
Jauniklių auginimo periodu vilkai sėslūs. Kai paaugę jaunikliai palieka irštvą, vilkų šeima su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais ieškodama maisto pradeda klajoti didesnėje teritorijoje.
Medžiodami vadovaujasi rega ir klausa.
Minta stambiais ir vidutinio didumo laukiniais ir naminiais gyvūnais.
AR ŽINAI? Vilkas labai ištvermingas. Gali ilgai (savaitę ir daugiau) badauti, bet, pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms.
Susiporavę patinas su patele nesiskiria visą gyvenimą, bet, vienam žuvus, antrasis per rują susiranda naują partnerį.
Patelė pirmosiomis savaitėmis jauniklių vienų nepalieka – vilkę maitina patinas. Jis atneša grobį prie irštvos.
AR ŽINAI, kas yra KERTINĖ MIŠKO BUVEINĖ (KMB)?
Tokių vietų yra ir Padauguvos–Karalgirio miške.
KMB – žmonių veiklos nepažeistas miško plotas, kuriame dabar yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių.
Seni šimtamečiai ąžuolai, senos pušys, negyvi stuobriai, didžiulė gausa virtuolių bei įvairios puvimo stadijos mediena – tai pagrindiniai kertinių miško buveinių bruožai.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai yra apleistas, netvarkingas, pilnas yrančių, nukritusių medžių ir jų šakų miško plotas. Vis dėlto tai – netiesa. KMB yra natūralus miško plotas, kuriame dėl natūraliai susiklosčiusių gamtinių bei nepalankių ūkinės veiklos sąlygų susidaro retoms ir nykstančioms rūšims tinkamos buveinės.
Kas yra kertinė miško buveinė?
Kaip manai, ar miškui reikia negyvų medžių? Jie yra tiesiog būtini.
Nudžiūvę medžiai miške dažniausiai laikomi miškui pavojingais kenkėjų židiniais, tačiau ne visi žino apie negyvos medienos vaidmenį miško ekosistemoje. Nuvirtę medžiai ir jų šakos yra svarbus veiksnys, lemiantis biologinę įvairovę.
Apie 40 proc. visų miške aptinkamų organizmų yra priklausomi nuo trūnijančių medžių. Dėl miškų sanitarinės būklės gerėjimo ir intensyvaus ūkininkavimo miškuose realus pavojus iškilęs daugeliui su trūnijančia mediena susijusių vabzdžių. Dalis šių vabzdžių yra nykstantys arba jau išnykę. Vienas tokių – PAPRASTASIS ELNIAVABALIS – jau išbrauktas iš Lietuvos raudonosios knygos. Ši rūšis, gyvenusi ąžuolynuose, iš Lietuvos vabalų faunos išsiskyrė ne tik savo išvaizda, kuri stebino didžiuliais elnio ragus primenančiais žandais, bet ir įspūdingu dydžiu. Vystymasis nuo kiaušinėlių iki suaugusio vabzdžio truko 5 metus, todėl šis vabalas buvo laikomas vienu iš ilgiausiai besivystančių vabzdžių Lietuvoje.
Paprastojo elniavabalio vystymosi ciklas
ISTORINĖ PRAEITIS PADAUGUVOS–KARALGIRIO MIŠKUOSE
Miškas – ne tik gyvūnų namai, bet ir istorinę praeitį menanti vieta, kurioje buvo galima greitai pasislėpti, išlikti tyliam ir nematomam, vieta, kurioje partizanai be patogumų ryždavosi praleisti ilgą laiką.
Miškuose jie išsikasdavo bunkerius, kuriuose būdavo stalelis darbui, gultai, ventiliacijos angos, kartais net krosnelė.
AR ŽINAI? Kas yra partizanas?
Partizanas (pranc. partisan) − vietos gyventojų savanoriškų karinio pasipriešinimo būrių, veikiančių priešo užnugaryje, dalyvis (pagal Tarptautinių žodžių žodyną).
Lietuvos partizanai – partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje dalyviai 1944–1953 m.
Partizanai negalėjo atvirai kovoti su gausesne ir stipresne kariuomene. Po surengtų išpuolių miško brolius persekiodavo didelės priešų pajėgos. Nuo mirties juos gelbėjo tik slėptuvės.
Statybinės medžiagos bunkeriams būdavo pušies ar eglės rąsteliai, kurių tarpai buvo užkamšomi samanomis, taip pat viena kita iš ūkininkų grindims ar luboms gauta lenta.
Kadangi buvo svarbu likti nepastebėtiems, statant bunkerį tekdavo sukti galvas, kur paslėpti žemes ar statybines atliekas, kad jos nesukeltų įtarimo.
Ir vis dėlto gyvenimo sąlygos bunkeriuose būdavo labai sunkios: pro lubas ir sienas sunkdavosi vanduo, nuolat trūkdavo oro, tvyrodavo drėgmės ir puvėsių tvaikas.
Dėl nuolatinės drėgmės ir šalčio, kurį įveikti padėdavo tiktai krosnelė su žarijomis ar primusinė lempa, tarp partizanų buvo paplitusios reumatinės ligos.
AR ŽINAI, kaip atrodo primusinė lempa?
Primusinės lempos
Jei panorėsi šias lempas apžiūrėti iš arti, užsuk į Vilkijoje, Kauno r., esantį A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų (Kauno rajono muziejaus padalinys).
Vis dėlto nei sunkios gyvenimo sąlygos, nei ligos partizanams nesutrukdė kovoti dėl Lietuvos laisvės.
Pažvelk atidžiai. Įvardyk, ką matai.
Pažvelk, ką matai?
Ar gali patikėti, kad vaikščiojant miške po kojomis galėjo būti bunkeris.
Bunkeris
Padauguvos–Karalgirio miškuose buvo daugiau nei 10 tokių partizanų bunkerių, kuriuose 1944–1946 metais slėpėsi Lietuvos laisvės armijos būrio „Vanagai“ kovotojai.
Atstatinėjant bunkerį buvo rasti radiniai: molinio ąsočio fragmentai, medicininiai buteliukai nuo vaistų, metalinis emaliuotas vengriškas puodelis, kulkosvaidžio juostos fragmentas, vokiški karabino šoviniai, skroblukas mediniams šaukštams skobti ir kt.
Radiniai
AR ŽINAI, kodėl partizanai savo slėptuvėms pasirinko mišką, kuris turėjo atstoti namus?
Senovėje dideliuose miškų masyvuose buvo galima pasislėpti ilgesniam laikui. Gyvendami miške galėjo pramisti, nes miškas turtingas uogų, grybų, žolelių, žvėrių ir kt. gėrybių.
Rinkdamiesi slapyvardžius partizanai nenutolo nuo miško. Rinkosi stambių laukinių žinduolių – briedžio, šerno, vilko – pavadinimus, kurie asocijuojasi su laisve, nes šie gyvūnai yra nepriklausomi nuo žmonių, be to, gyvena miškuose.
Rinkosi ir Lietuvoje gyvenančių paukščių pavadinimus, kurie partizanams buvo puikiai pažįstami, žinomos jų savybės ir simbolika. Populiariausi slapyvardžiai buvo Balandis (Karvelis), Sakalas, Erelis (Aras), Vanagas, Kėkštas ir kt.
Išmokę gyvūnų skleidžiamus garsus, laisvės kovotojai sugebėjo juos panaudodami susišaukti vieni su kitais, o taip pat suklaidinti savo priešus.
Partizanai, gyvendami miškuose, įžvelgė daug bendrystės su gyvūnais: miškas buvo ir vienų, ir kitų prieglobstis, be to, partizanai kovojo dėl išlikimo, o juk panaši kova vyksta ir gyvūnų pasaulyje – jie vieni kitus medžioja, o išlieka tik stipriausi.
Pabūk miške, pajausk stiprų gamtos ryšį... Apsidairyk ir įkvėpdamas tyro prisimink, kad kiekvienas miškas slepia gamtos didybę, unikalumą ir istorinę praeitį. Gerbkime tai, puoselėkime ir nepamirškime.
