BESIKEIČIANTIS VILNIUS NACIONALINĖS DAILĖS GALERIJOS IR "TARTLE" KŪRINIUOSE

Daugybė tapytojų, grafikų, rašytojų, poetų, gyvenusių ar tik apsilankiusių Vilniuje, jį pamilo ir užfiksavo savo kūriniuose.

Susipažinkite su keletu istorijų apie kūrinius, kuriuos pamatyti galite Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje XX-XXI a. Lietuvos dailės ekspozicijoje ir Lietuvos meno pažinimo centro „TARTLE“ parodoje „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“. Apsilankę šiuose muziejuose išvysite dar daugiau dabar jau pasikeitusio Vilniaus vaizdų.

Kaip meno kūriniuose įamžintas Vilnius keičiasi tyrinėsime ir toliau. Sekite naujienas NDG ir TARTLE Facebook paskyrose bei interneto svetainėse www.ndg.lt, www.tartle.lt.

Klaidžiokite po miestą, atraskite jo grožį ir paslaptis!

 

Pranciškus Jurjevičius (1849–1924), dailininkas, įvairių lenkų draugijų narys.  Sorbonos universitete jis studijavo teisę, paskui Paryžiuje mokėsi tapybos pas Louisą Doroire. 1882 m. Jurjevičius apsigyveno Vilniuje, kur kartu su dailininkų Römerių šeima įsteigė dirbtuvę. 1906–1914 m. redagavo laikraštį „Dziennik Wileński”. Tuo pačiu metu aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime: veikė pogrindinėje lenkų švietimo draugijoje „Oświata”, organizavo jaunimo savišvietos būrelius, skaitė paskaitas istorinėmis temomis. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo lenkų legionuose. Po karo sugrįžo į Vilnių. Jurjevičius tapė daugiausia peizažus ir Vilniaus vaizdus.

 

Pranciškus Jurjevičius. Vilnius. Daukšos gatvė. 1896

 

M. Daukšos gatvė. Valdonės Ugianskienės dronu daryta nuotrauka. 2020

 

Paveikslą „Vilnius. Daukšos gatvė“ geriausiai paaiškina menininkas ir meno tyrinėtojas Vladas Drėma savo legendinėje knygoje „Dingęs Vilnius“ (1991):

„Iškart už Medininkų vartų, kur prasideda Aštriojo galo priemiestis, susiformavo jauki aikštė. Ją nuo XVIII a. supa daugiaaukščiai mūriniai namai laužytais barokiniais stogais. Vieną tokį namą gražią saulėtą vasaros dieną 1896m. pro savo dirbtuvės langą nutapė Pranciškus Jurjevičius. Namas stovi dabartinių Birštono ir M. Daukšos gatvių kampe, kadaise jis priklausė pirkliams Štainingeriams, vėliau Šustachams. Dabar namas jau trijų aukštų, nebetekęs gražaus barokinio stogo.“

 

Nebėra ir namo, pro kurio langą menininkas matė šį vaizdą. Dabar toje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelė. Dėkojame Valdonei Ugianskienei, kuri pakėlė dangun savo droną, kad galėtume išvysti, kaip paveiksle įamžinta vieta atrodo dabar.

Kūrinį apžiūrėti galima LNDM Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje XX-XXIa. Lietuvos dailės ekspozicijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilnius.

 

 

Pranciškus Jurjevičius. Maldininkai Vilniaus Kalvarijoje. 1894  

 

Vilniaus Kalvarijos. NDG Edukacijos centro nuotrauka. 2020

 

Vilniaus Kalvarijos įkurtos XVIIa. Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro iniciatyva, kaip padėka Dievui už pergalę kovoje su rusų caro armija. Kalvarijos - tai žemiškosios Jeruzalės atspindys, arba Naujoji Jeruzalė, skirta piligrimams, negalintiems nuvykti į Šventąją Žemę.

Vilniaus Kalvarijose siekta kuo tiksliau atkartoti tikrosios Jeruzalės topografiją: Verkių kalneliai pervadinti Golgotos, Marijos, Siono, Alyvų kalno vardais, tekantis upelis – Kedronu (Cedronu), atstumai tarp stočių išmatuoti net žingsnių tikslumu.

Nuo pat įkūrimo šis Kristaus kančios kelias buvo gausiai lankomas ir prižiūrimas, bet 1962 m., sovietinės valdžios nurodymu, beveik visos koplyčios susprogdintos. Per dvylika nepriklausomybės metų jos atkurtos ir per 2002 m. Sekmines pašventintos.

Pranciškaus Jurjevičiaus paveikslas atskleidžia ne tik tai, kaip maldininkai atrodė, kaip rengėsi daugiau nei prieš šimtą metų. Kūrinys žymi laikmetį, kuomet suvokta, jog tradicinės konfesinės šventės yra unikalus kultūrinis palikimas, jos pradėtos vertinti, reflektuoti, vis daugiau menininkų pradėjo fiksuoti jas savo kūriniuose.

Kūrinį apžiūrėti galima LNDM Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje XX-XXIa. Lietuvos dailės ekspozicijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilnius.

 

Jonas Gintautas-Dzievaltovskis. Trijų Kryžių kalnas. 1937

 

Trijų Kryžių kalnas. Valdonės Ugianskienės dronu daryta nuotrauka. 2020

 

Apie Vilniuje tarpukariu dirbusį dailininką Joną Gintautą-Dzievaltovskį (1904–1980) žinoma nedaug. Išliko duomenų, kad 1934 m. ir 1935 m. jis eksponavo savo kūrinius Vilniaus nepriklausomų dailininkų draugijos parodose. Ši draugija, 1932 m. įkurta kaip priešybė Vilniaus dailininkų draugijai, skatinusiai novatoriškus ieškojimus, gynė tradicines, konservatyvias meno vertybes. Jos buvo artimos ir J. Gintautui-Dzievaltovskiui.

Pirmojo pasaulinio karo metais skulptorius Antanas Vivulskis Užupyje ant Trijų Kryžių kalno pastatė modernių formų paminklą, iškart tapusį miesto simboliu, – kryžius, sujungtus į vientisą kompoziciją. Nuotraukose, meno kūriniuose paminklas dažniausiai vaizduojamas iš priekio, o Vilniaus dailininkas Jonas Gintautas-Dzievaltovskis į jį pažvelgė kitaip. Menininkas nutapė paminklą neįprastu paros laiku ir neįprastu rakursu: naktį, regimą iš viršaus, tarsi iš paukščio skrydžio. Paveikslas nutapytas pagal dieną iš lėktuvo padarytą nuotrauką, tačiau kūrinyje matoma Neries krantinė neatitinka realaus vaizdo.

Apie šį ir kitus Jono Gintauto-Dzievaltovskio kūrinius daugiau informacijos rasite www.tartle.lt. Kūrinį apžiūrėti galima Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ parodoje „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“, Užupio g. 40, Vilnius.

 

Jurgis Hopenas (1891–1969) – Kaune gimęs tapytojas, grafikas, restauratorius, pedagogas ir fotografas mėgėjas. Po studijų Krokuvos dailės akademijoje mokslus tęsė, o vėliau ir dėstė Stepono Batoro universiteto  Dailės fakultete Vilniuje. Vadovaudamas universiteto Grafikos kabinetui populiarino graviūrų, ypač ofortų, kūrybą, skatino studentus kurti Vilniaus ir jo apylinkių peizažus. Paties Jurgio Hopeno kūryboje svarbiausi buvo Vilniaus barokiniai ir klasicistiniai motyvai. Žymiausias jo kūrinys – senųjų meistrų darbus, jų kompozicijas, stilizaciją primenantis ofortų ciklas „Senasis Vilnius“ (1924–1927 m.). Šio ciklo darbų į savo kolekcijas yra nupirkę ne tik Lietuvos muziejai, bet ir Londono Britų muziejus, Paryžiaus nacionalinė biblioteka bei kiti. Jurgis Hopenas nutapė ir išraižė Vilniaus vaizdų, portretų, sukūrė teatro dekoracijų, plakatų, ekslibrisų, sieninės tapybos kūrinių, iliustravo knygas.

 

Jurgis Hopenas. Vilniaus Katedros remontas. 1933

 

Vilniaus katedra. NDG Edukacijos centro nuotrauka. 2020

 

1931 m. balandį patvinusi Neries upė sukėlė vieną didžiausių potvynių miesto istorijoje. Vanduo užpylė Katedros aikštę, šventovės požemius, jos sienose atsivėrė plyšiai, iškilo grėsmė pastato būklei. Specialiai įkurtas Vilniaus bazilikos gelbėjimo komitetas organizavo konservavimo darbus, 1932–1933 m. katedra buvo restauruojama. Vilniaus paveldo puoselėtojas Jurgis Hopenas įsijungė į katedros išsaugojimo veiklą, sukūrė keletą ofortų šia proga, viename iš jų užfiksavo neįprastą vilniečiams vaizdą – katedrą pastoliuose, kai gelžbetonio sijomis buvo tvirtinamas jos portikas.

Apie šį ir kitus Jurgio Hopeno kūrinius daugiau informacijos rasite www.tartle.lt. Kūrinį apžiūrėti galima Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ parodoje „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“, Užupio g. 40, Vilnius.

 

Jurgis Hopenas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Iš ciklo „Senasis Vilnius“,III sąsiuvinis. 1927

 

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. NDG Edukacijos centro nuotrauka. 2020

 

„Senojo Vilniaus“ III sąsiuvinio ofortai išsiskiria tuo, kad barokinės architektūros fone dailininkas vaizdavo ne savo amžininkus, o XVII–XVIII a. Vilniaus gyventojus. Oforte „Šv. Petro ir Povilo bažnyčia“ matoma iš maldos namų išeinanti didikų procesija ir ją pasitinkantys elgetos. Tad dailininkas kviečia žiūrovą persikelti į auksinius Vilniaus praeities laikus.

Apie šį ir kitus Jurgio Hopeno kūrinius daugiau informacijos rasite www.tartle.lt. Kūrinį apžiūrėti galima Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ parodoje „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“, Užupio g. 40, Vilnius.

 

 

Jurgis Hopenas. Vilniaus botagininkai. 1934

 

Šv. Jurgio bažnyčia. NDG Edukacijos centro nuotrauka. 2020

 

Ofortas „Vilniaus botagininkai“ sukurtas pagal Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1880 m.) minimą pasakojimą apie Vilniaus botagininkų policiją:
„Dar reikia pridurti, kad Vilniuje nuo neatmenamų laikų buvo gausu elgetų. Karalius Vladislovas IV 1626 m. patvirtino Vilniaus magistrato parengtus įstatus; remdamiesi jais, Vilniaus elgetos iš savo tarpo išrinkdavo keturis viršesnius, o jiems priskyrė keturis pagalbininkus, vadinamuosius botagininkus, nes kiekvienas iš jų nešiojosi botagą, kuriuo privalėjo vyti iš miesto sveikus, galinčius dirbti dykūnus, elgetaujančius ir taip ieškančius lengvos duonos.“

Botagininkai iš tiesų vaikydavo ne tik elgetas apsimetėlius, bet ir naujus atvykėlius, taip saugodami Vilniaus elgetų teritoriją.

Kūrinyje vaizduojamu metu Šv. Jurgio bažnyčioje vykdavo tuoktuvių ceremonijos, ne veltui prie jos rinkdavosi ir dėl išmaldos varžydavosi gausus būrys miesto varguolių bei apsimetėlių.

Šiandien Šv. Jurgio bažnyčią apžiūrėti sunku, nors ji stovi pačioje Vilniaus širdyje. Net ir nufotografuoti galėjome tik iš priešingos pusės, nei matome kūrinyje.

Kūrinį apžiūrėti galima LNDM Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje XX-XXIa. Lietuvos dailės ekspozicijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilnius.

 

Rafaelis Chvolesas. Vilnius. Senosios sinagogos kiemo griuvėsiai. 1946

 

Buvęs senosios sinagogos kiemas. NDG Edukacijos centro nuotrauka. 2020

 

Vilniuje gimęs Rafaelis Chvolesas (1913–2002) gyveno šiame mieste iki Antrojo pasaulinio karo. Mokėsi Vilniaus dailininkų draugijos Dailiųjų amatų mokykloje, privačiai pas žinomus dailininkus Marijaną Kuliešą, Mošę Leibovskį, Aleksandrą Šturmaną. Vėliau pats dėstė tapybą Vilniaus žydų mokyklose. Nuo 1940 m. buvo Naujosios Vilnios meno mokyklos direktorius. Priklausė jaunųjų literatų ir dailininkų grupei „Jung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“).

Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus gete buvo nužudyti dailininko tėvai, seserys ir žmona su kūdikiu. Pats Rafaelis Chvolesas karo metais pasitraukė į Rusiją, o grįžęs rado tik savojo jaunystės miesto šešėlį. Menininkas įnirtingai fotografavo ir tapė žydų gyvenimo likučius – namų griaučius, sinagogų griuvėsius, kapines, – kuriuos neilgai trukus nušlavė sovietizacijos banga. 1959 m. jis išvyko į Lenkiją, vėliau apsigyveno Paryžiuje.

Gimtasis Vilnius, net ir po tragiškų netekčių, dailininko kūryboje išliko labai svarbus ir artimas miestas. Jam dedikuoti dideli ciklai: „Senojo Vilniaus architektūra“ ir „Getas“. Net ir gyvendamas vakaruose, kaip Lenkijos žydų centrinės kultūros komisijos prezidentas UNESCO pavedimu keliaudamas po Ispaniją ir Maroką, kūrė ciklą vaikystės tema.

„…šiam dailininkui buvo lemta regėti jo miesto mirtį ir – tatai įsisamoninęs ar ne, – jisai niekada neatlyžo prikeldamas jį savuos kraštovaizdžiuos, nesvarbu kur nusižiūrėtuose, – Maroke, Prancūzijoje ar Izraelyje, taip pamažu artėdamas link nuojautos apie dangiškųjų štetlą, kurio tikriausiu įsikūnijimu lemta likti Vilniui“, – rašė publicistas Pranas Morkus.

Kūrinį apžiūrėti galima LNDM Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje XX-XXIa. Lietuvos dailės ekspozicijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilnius.

 


Antanas Sutkus. Maratonas Universiteto gatvėje. 1959. ©Antanas Sutkus

 

Universiteto g. Vilniuje. Audronės Ugianskienės dronu daryta nuotrauka. 2020

 

Antanas Sutkus ( g. 1939) – vienas žymiausių Lietuvos fotomenininkų, Lietuvos fotografijos meno draugijos iniciatorius ir ilgametis vadovas. Fotografuoti jis pradėjo dar paauglystėje, tačiau studijuoti fotografijos meno neteko – tuo metu fotografija buvo laikoma veikiau iliustracija laikraščiams ir žurnalams, o ne atskira meno šaka. Gal dėl to ir pasirinko žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Antanas Sutkus priklauso taip vadinamai humanistinės fotografijos mokyklai, kurios pagrindinis bruožas – dėmesys žmogui, jo emocijoms ir jausmams, išskirtinėms akimirkoms. Nors daugybę kadrų autorius padarė, kaip pats yra sakęs, „nuo pilvo“ (laikydamas fotoaparatą tiesiog ties juosmeniu), kad „pagautų“ kai kuriuos akimirksnius, turėjo pasiruošti.

Apie šį savo kūrinį A. Sutkus prisimena: „1958 metai, Stuokos bendrabutis, 3 – 4 aukštas, maratonas. Universiteto laikų meilė, persisvėrusi stebi maratoną Universiteto gatvėje. Pririštas diržais, laikomas už kojų, aš, persisvėręs per balkono turėklus, turėjau 10 sekundžių. Spėjau, nors rimtai rizikavau.“ (Antanas Sutkus. KOSMOS. Nacionalinė dailės galerija, 2018, parodos bukletas)

Daugiau menininko pasisakymų apie kūrybą, kūrinius ir bičiulius rasite www.antanassutkus.com. Kūrinį apžiūrėti galima LNDM Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje XX-XXIa. Lietuvos dailės ekspozicijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilnius.

 

Viktoras Vizgirda. Vilijos slėnis ties Vilniumi. 1943

 

Vilniaus panorama. NDG Edukacijos centro nuotrauka. 2020

 

Viktoras Vizgirda (1904–1993) - tapytojas, pedagogas, scenografas, dailės meninio gyvenimo organizatorius, knygų iliustratorius, kritikas. Mokėsi Kauno meno mokykloje, vėliau pats dėstė piešimą gimnazijose, Kauno amatų mokykloje. Buvo Nepriklausomųjų dailininkų grupės, „Ars“ grupės narys. Po Antrojo Pasaulinio karo gyveno Austrijoje ir Vokietijoje, vėliau apsistojo JAV. Ten tapė, dirbo vitražų studijoje, aktyviai reiškėsi lietuviškoje spaudoje, ypač dailės klausimais.

Vilniuje Viktoras Vizgirda gyveno vos kelis metus – 1940–1944 m. Iki tol šį miestą buvo matęs tik Jono Bulhako fotografijose, kitų menininkų kūriniuose. Kaip kiekvienam atvykėliui, menininkui reikėjo „prisijaukinti“ naujas erdves, „patikrinti“, ar tarpukariu idealizuota prarastoji sostinė tokia ir yra.

Gali atrodyti keista, kad Viktoras Vizgirda, kaip ir nemaža dalis jo kolegų, net Antrojo Pasaulinio karo metais kūrė gražaus, harmoningo miesto vizijas. Galbūt taip norėjo atitolinti sunkios kasdienybės rūpesčius? Ne tik sau, bet ir žiūrovams...

Kūrinį apžiūrėti galima LNDM Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje XX-XXIa. Lietuvos dailės ekspozicijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilnius.