BALYS SRUOGA. ŠEIMOS IR KULTŪROS ŽIDINYS KAUNE

Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė laikraščio „Lietuva“ redakcijoje. Kaunas. 1920 m.

 


Vanda Sruogienė, Balys Sruoga su dukra Dalia. Kaunas. 1926 m.

 

Į Kauną pirmą kartą po nebaigtų studijų Maskvoje rašytojas atvyko 1919 m. iš Vilniaus, kuriame mokytojavo Onos Mašiotienės gimnazijoje. Neįprastu būdu – pėsčiomis. Dirbo spaudos biuro, vėliau laikraščio „Lietuva“ redakcijos, esančios Laisvės alėjoje, vedėju. Čia artimai susipažino su būsimąja žmona Vanda Daugirdaite.
Vanda Sruogienė prisimena: „1919 metais vasarą likimas nukreipė mane į Kauną, pas Albiną Rimką, Spaudos biuro šefą. Atvedė jis į įstaigą ir pristatė trim poetam: Binkiui, Kiršai ir Sruogai: „Čia jums sekretorė. Kas norit, priimkit.“ Pažinojau tik Sruogą ir nusigandusi paprašiau: „Baly, paimk tu mane…“ Taip pasidariau laikraščių apžvalgininke ir vertėja. Su Baliu tuoj suartėjom ir likom neišskiriami.“
Po studijų Vokietijoje, 1924 m. kovą, pora susituokė Viekšnių bažnyčioje, rugsėjį persikėlė į Kauną. Po metų gimė dukra Dalia.

 

Balys Sruoga. Kaunas. Apie 1930 m.

 


 VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojai. Kaunas. 1932 m.

 


Balio Sruogos portfelis

 

1924-1940 Kauno metai – intensyvios rašytojo literatūrinės, mokslinės ir pedagoginės veiklos laikotarpis. Balys Sruoga –universiteto docentas, profesorius. Dėstė rusų literatūrą ir teatro istorijos kursą, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams. Aktyviai dalyvavo įvairių kultūros organizacijų veikloje. Keliavo po Europą.
„Ruošimasis paskaitoms universitete užimdavo daug laiko ir pastangų: niekad nekartodavo pernykščių paskaitų. Čia jau reikėjo susikaupti, daug medžiagos išstudijuoti, rūpintis logiška ir taupia forma.“ (Vanda Sruogienė)
Savo paskaitoms Balys Sruoga iš įvairių rusų, vokiečių, prancūzų mokslininkų veikalų atrinkdavo tiek būdingiausius, labiausiai argumentuotus, tiek ir įdomiausius lietuvių kultūrinio gyvenimo poreikiams artimus faktus, kūrybiškai juos susistemindavo: „Pasistengsiu duoti tai, ką mokslas apskritai yra suvokęs, retkarčiais pridurdamas ir savo paties pažiūras.“

 

 

 




 Balio Sruogos paskaitos konspektas

 

Nežiūrint itin originalios, „neprofesoriškos“ Balio Sruogos išvaizdos – gintaro karoliai, kaspinas po kaklu, trumpos iki kelių kelnės – Sruoga-dėstytojas buvo kuklus ir netgi drovus. Paskaitas visada skaitydavo iš konspektų monotoniškai, niekada nepakeldamas akių į auditoriją Tačiau klausytojų netrūko. Studentai suvokdavo paskaitų aukštą kokybę, informatyvumą. Iš konspektų atsirado rimta mokslinė studija – dvitomė Rusų literatūros istorija. Savo mokslinę disertaciją išleido atskira knyga „Dainų poetikos etiudai“, parašė daugybę straipsnių literatūros, tautosakos, kultūros, teatro temomis.

 

Su Vilkolakio teatro klubo nariais. Kaunas. 1919 m.

 

Balio Sruogos veikla nesiribojo vien akademiniu darbu. Didžioji aistra ir skaudulys buvo teatras. Su teatru jis buvo susijęs nuo pat jaunystės – mėgėjiški spektakliukai kaime, Vilkolakio teatro klubas, kurio pirmuoju prezidentu yra buvęs.
„Vilkolakis“ man buvo neprieinamas, man priešinga tvirtovė, baisi, nes nuo manęs Balį atitraukdavo. Tačiau spektaklius lankydavau. Visas 1919 metų ruduo, žiema – tai kažkoks neišsemiamas fontanas“, – atsimena Vanda Sruogienė.

 

Teatro seminaro dalyvio pažymėjimas

 


Teatro seminaro dalyviai. Kaunas. Apie 1935 m.

 

Lietuvos teatras europietiško išsilavinimo Baliui Sruogai pasirodė apgailėtinas, provincialus, neįdomus: „Nyku, klaiku mūsų dramos teatre. Niekas nejaudina, niekas jokių emocijų nežadina, niekas jokių problemų nesprendžia, – kaip ligoninėj kokioj.“ Todėl kiekvieną premjerą recenzuodavo spaudoje, kartais rašydavo net kelias prieštaringas recenzijas, pasirašydamas skirtingais slapyvardžiais.
Universiteto rūmų palėpėje subūrė studentų Teatro seminarą, kuriame savaip ruošė naujus kritikus, režisierius, net ir aktorius, išugdė būrį talentingų, moderniai mąstančių Lietuvos žmonių. Teartro seminarą lankė Jurgis Blekaitis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas, Vytautas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius ir kt. Dažnai Teatro seminaro dalyvius kviesdavosi į savo namus. Tuomet iš drovaus dėstytojo virsdavo triukšmingu šmaikštautoju.

 

Balys Sruoga su bičiuliais savo namuose. Kaunas. 1938 m.

 

Istorikė, pedagogė Vanda Sruogienė buvo tikra Dievo dovana Sruogai – rami, santūri, taktiška, vienintelė sugebanti sudrausminti ir suvaldyti impulsyvųjį vyrą. Buvo vaišinga, todėl namai visuomet būdavo pilni svečių – profesorių, menininkų. Tokių susiėjimų metu, pasak Sruogienės, „tuoj prasidėdavo temperamentingos diskusijos meno, politikos klausimais. Krėvė mintinai cituodavo ištisus puslapius iš Adomo Mickevičiaus, Puškino ar Lermontovo poezijos, Šilkarskis, kuris mokėjo kone visą „Faustą“, Karsavinas, gražia dikcija berdavo posmus iš „Dieviškosios komedijos“ itališkai.“

 

Balys Sruoga savo sode. Kaunas. 1939 m.

 


Vincas Mickevičius-Krėvė, Dalia Sruogaitė ir Balys Sruoga. Vilniaus apylinkės. 1939 m.

 


 Balys Sruoga ir Albinas Rimka. 1937 m.

 

Profesorius Balys Sruoga tarp daugybės savo veiklos sričių turėjo ir laisvalaikio pomėgių, veikiau pasijų, tarytum savotiškų terapijų ar net ritualų. Viena jų – intelektualaus bendravimo forma – šachmatai; bendravimas, skirtas tik keliems artimiausiems, kuriuos rašytojas iš didžiulio būrio jį supusių pažįstamų įsileido į savo gyvenimą: „Didžiausios problemos buvo sprendžiamos prie šachmatų lentos, ypač su V. Krėve ir A. Rimka. Visi trys buvo azartiški šio žaidimo mėgėjai, pradėję partiją, galėdavo viską pamiršti.“ (A. Samulionis)

 

 Balys Sruoga, Dalia Sruogaitė, Danutė Karužaitė, Vanda Sruogienė, Juozas Nemeikša. Kačerginė. 1930 m.

 


Nuotrauka Nr. 18 Dramos „Milžino paunksmė“ rankraštis

 

 

Nors grožinei kūrybai likdavo labai nedaug laiko, Balys Sruoga ketvirtuoju dešimtmečiu sukūrė nemažai veikalų, kuriuos skiriame prie brandžiausios jo kūrybos dalies. Viena po kitos pasirodė istorinės dramos „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“, „Radvila Perkūnas“ (1935), pjesė vaikams „Aitvaras teisėjas“ (1935), poema „Giesmė apie Gediminą“ (1938) ir kt. Balio Sruogos dramaturgijos pradžia laikoma istorinė kronika „Milžino paunksmė“, kurią profesorius ėmėsi rašyti 1930 m. paskelbtam literatūriniam konkursui Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500 metinių proga. Lietuvos istorija Balys Sruoga seniai domėjosi, autentiškas XIV, XV amžių žodis jį giliai paveikė, sudomino epocha. Dar viena paskata buvo ką tik skolon įsigytas automobilis bei neįprastai didelė piniginė premija. Šią ir daugelį kitų dramų Balys Sruoga rašė atostogų metu žmonos tėviškėje Žemaitijoje, Būgiuose.

 

 Balys Sruoga ir Vanda Sruogienė. Kaunas. 1938 m.

 

Ilgą laiką, iki 1938 m., šeima nuomavosi butus įvairiose Kauno vietose – K. Donelaičio, E. Ožeškienės, Prūsų, Žemuogių gatvėse. Tačiau patys laimingiausieji gyvenimo metai prabėgo nuosavame name Žaliakalnyje, tuometinėje Ramiojoje gatvėje:

 

Peržiūrėkite  vaizdo įrašus nr. 1 ir nr.4.

 

1940 m. Sruogų šeima kraustėsi į Vilnių. 1943 m. profesorius Balys Sruoga, kaip įkaitas už lietuvių tautą, buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1945 m. sugrįžęs gyveno Vilniuje, besigydydamas Birštone parašė garsiąją atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Paskutinį kartą rašytojas savo namuose Kaune lankėsi 1947 m. ir praleido čia visą vasarą.

 

 Balys Sruoga su bičiuliais savo namuose. Kaunas. 1947 m.