NAUJIENOS

Atviras pokalbis su archeologu
2020-02-10

 
Sulaukusi didžiulio lankytojų antplūdžio ir susidomėjimo iki balandžio 19 dienos Vilniaus miesto gynybinės sienos bastėjoje pratęsiama tarptautinė paroda „200 batų – 700 metų“. Prie jos atsiradimo prisidėjo ir jau 15 metų archeologinės avalynės rekonstruktoriumi dirbantis dr. Arūnas Puškorius. Jis sutiko plačiau papasakoti apie senų laikų avalynę, jos gaminimo būdus ir nešiotojus.
Papasakokite, kaip atrodė mūsų seniausias apavas remiantis archeologijos duomenimis?
Pats seniausias apavas buvo gaminamas vadovaujantis taisykle – kuo mažiau siūlių, tuo sausesnės kojos. Seniausiu apavu laikomos naginės. Jos būdavo gaminamas iš vientiso odos gabalo, ir jas galėjai pasigaminti pats. Tam reikėdavo tik nudirti nuo gyvulio kailį, pašalinti plaukus ir, įriebinus apavą to paties gyvulio smegenimis, suraugti – ir štai jau turite ką užsimauti ant kojos.
Kokio gyvulio odą žmonės naudojo dažniausiai?
Viduramžiais avalynei gaminti kiek dažniau buvo naudojama ožkos oda. Laikui bėgant rinką užkariavo galvijų oda. Seniausioji avalynė buvo siuvama gerąja puse į vidų, o prisiuvus padą ji kaip kojinė būdavo išverčiama į gerąją pusę. Tai buvo paprasčiausias būdas pasigaminti avalynę, tam reikėjo vos dviejų detalių.
Kas darė poveikį miestiečių dėvimam apavui?
Avalynės madas ilgus šimtmečius diktavo vyrai, beveik iki pat XVIII amžiaus, nes apavas buvo labai svarbi visos vyro dėvimos aprangos dalis. Pagal avalynę galėjai spręsti apie žmogaus statusą visuomenėje, pažiūrėjęs į batus žinodavai, kaip žemai reikia lenktis sutiktajam. Viduramžiais galiojo taisyklė, jog kuo ilgesnė avalynės noselė, tuo aukštesnis žmogaus socialinis statusas. Bato noselės ilgis kartais būdavo net toks, kad ją tekdavo rišti prie kelio, o rišdavosi ne bet kuo – auksine grandinėle. Moterys iki XVI–XVII a. sandūros avėjo tą patį, ką ir vyrai, tik turėjo vienintelį išskirtinį modelį – avalynę su platforma. Venecijoje, iš kur ir kilo ši mada, XV–XVI a. platformos aukštis galėjo siekti net pusę metro. Tai buvo laikas, kai moterys tiesiogine to žodžio prasme į vyrus žiūrėdavo iš aukšto. Avalynę su pakulne pirmieji pradėjo avėti vyrai XVI a. pabaigoje. Masyvi pakulnė vyriškoje avalynėje atsirado XVII a. pirmoje pusėje. Tai susiję su Vakarų Europą siaubusio Trisdešimtmečio karo įtaka karinio vyrų aprangos stiliaus atsiradimui.
Ar batai anuomet buvo prabangos prekė?
Batai kainavo tikrai nemažai. Juk vien žaliavai pasiruošti reikėjo labai daug laiko ir materialinių sąnaudų. Plonos odos išdirbimas rauginant ją tradiciškai, ąžuolo žievės ekstrakte, trukdavo nuo pusės metų, padų odoms – 4–6 mm storio ar netgi storesnėms – oda būdavo rauginama trejus ar net ketverius metus. XIX a. pabaigoje buvo išrastas kitoks odos išdirbimo būdas, populiariai vadinamas chrominiu, tad visas šitas procesas sutrumpėjo iki savaitės.
Sunku įsivaizduoti, kad kai kurie batai išsilaikė daugiau nei 700 metų.
Kad batai žemėje išliktų iki mūsų dienų, jiems reikėjo tinkamų sąlygų. Odinės avalynės ir įvairiausių odinių gaminių randama ten, kur yra storas, humusingas, pilnas organinių liekanų kultūrinis sluoksnis. Parodoje „200 batų – 700 metų“ pristatoma autentiška penkiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Kernavėje, Klaipėdoje ir Gdanske – archeologų surasta ir restauruota šimtmečių senumo avalynė. Nėra jokių abejonių, kad avalynės buvo primėtyta daugelyje miesto vietų, tačiau ji pateko į archeologų rankas tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Taigi mūsų laikus pasiekė labai menka anuomet gamintos produkcijos dalis. Ten, kur buvo sausiau, ji suiro.
Kokius praėjusio laikmečio batus įvardintumėte, kaip išskirtinius?
Parodoje aprėpiamas 700 metų laikotarpis atskleidžia didelę skirtingų socialinių sluoksnių nešiotos avalynės įvairovę – ji skiriasi ne tik aukščiu, forma, bet ir medžiagų panaudojimu. Lankytojo dėmesio verti labai retai Lietuvoje aptinkami modelinės, t. y. aukščiausios kokybės, avalynės radiniai. Žmonės nešiojo ir tokius batus, kuriuos vadindavo labai specifiškai – karvės snukiu, vilko nasrais ar anties snapu. Pavadinimas atspindėdavo bato noselės dalies formą. Tiek daug archeologinės avalynės vienoje vietoje, ko gero, dar niekada nebuvo eksponuojama. Gausiausią ekspozicijos dalį sudaro Renesanso laikotarpio avalynė. Tai miestų klestėjimo metas. Milžiniškas įvairių tuo metu vyravusių madų spektras...
O jeigu ano laikotarpio avalynę apsiautume šiandien, ar būtų patogu?
Turiu patirties avėti tokią avalynę, nes esu rekonstruktorius. Tiesą sakant, reikia priprasti prie jos plonumo, bet viską galima būtų kompensuoti tais pačiais būdais, kaip kad būdavo palengvinamas vaikščiojimas senovėje, tai yra, pavyzdžiui, į bato vidų įsidedant šieno. Šienas puikiai sulaiko drėgmę, pastorina bato apačios konstrukciją, antra vertus, galima įsidėti vidpadį, pagamintą iš vilnos; gelbsti ir vilnonė kojinė. Šioji, tiesą pasakius, ne tik apsaugo nuo šaltesnio grindinio, bet vaikštant suteikia minkštumo ir patogumo.
Iki 2020 m. balandžio 19 d. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje vykstanti archeologinės avalynės paroda „200 batų – 700 metų“ yra didžiausia tarptautinė tokio pobūdžio paroda Lietuvoje ir pasaulyje. Jos pagrindu tapo vertingiausi archeologiniai radiniai iš Gdansko archeologijos muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus. Pastarojo radiniai – XIII–XIV a. datuojama ankstyviausia žinoma vilniečių avalynė – specialiai šiai parodai buvo atrinkta, restauruota ir eksponuojama pirmą kartą.
 
Lietuvos nacionalinio muziejaus informacija:
A. Puškorius tarptautinėje parodoje 200 batų - 700 metų (LNM nuotr.)