Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija įsikūrusi Klaipėdoje, Liepų gatvėje, keturiuose į vieną kompleksą sujungtuose XX a. pradžios pastatuose. Ekspozicijų plotas yra apie 1700 kv. metrų, čia vienu metu rodoma beveik 2000 kūrinių.
Galerijoje eksponuojama daug dailės kūrinių, susijusių su Mažosios (Prūsų) Lietuvos, Klaipėdos krašto, pamario ir pajūrio dailės paveldu. Svarbiausia galerijos dalis yra iš Mažosios (Prūsų) Lietuvos kilusio tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio (1880–1965) nuolatinė kūrybos ekspozicija.
https://www.lndm.lt/pdg/
Galerijoje veikia dvi ilgalaikės parodos: „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.–XX a. I pusės tapyba ir grafika iš kolekcininko Aleksandro Popovo (Klaipėda) rinkinio“ ir „Dionyzo Varkalio kolekcija iš LNDM Klaipėdos krašto XIX–XX a. taikomosios dailės rinkinio“. Šiose parodose eksponuojami ir virtualioje pamokoje aptariami vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai pasakoja įdomias istorijas apie Klaipėdos miestą, Klaipėdos kraštą ir Mažąją (Prūsų) Lietuvą. Per juos vaizdingai atsiskleidžia gyvenimo pamaryje ir pajūryje ypatumai, vietinių gyventojų – lietuvininkų kasdienybė, buitis, darbai ir šventės, iš svetur atvykusių dailininkų, kuriuos traukte traukė šis įstabus kraštas, įspūdžiai.
Kviečiame pasirengti žiūrėti, pamatyti ir sužinoti, ieškoti įkvėpimo ir kurti D. Varkalio kolekcijos ir „Nuostabiosios žemės“ ekspozicijose – iš pradžių virtualiai, o vėliau kviečiame būtinai apsilankyti. Su meno kūriniais – ir senais, ir naujais, geriausia bendrauti gyvai, akis į akį...
ŽVILGSNIS Į KLAIPĖDĄ – NUO SMILTYNĖS PUSĖS
1. Dangtelis su Klaipėdos panorama nuo Smiltynės pusės. XX a. I pusė. Porcelianas, Vokietija. LNDM
2. Bruno Bielefeld (1879–1973). Klaipėda (Memel). Popierius, ofortas, akvarelė. A. Popovo rinkinys
3. Žvilgsnis į Klaipėdą nuo Smiltynės. Fotografas ir leidėjas A. Hennigas. XX a. I pusė. LNDM
4. Klaipėda. Kurhauzas Smiltynėje. Fotografas ir leidėjas A. Hennigas. XX a. I pusė. LNDM
5. Mieste. Gustav Boese (1878–1943). Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
Fotogeniškas vaizdas
Pradėkime nuo užduoties, kurią Klaipėdoje gyvenantiems mokiniams atlikti lengviausia. Pajūryje būname kiekvieną vasarą, keliamės keltu į Smiltynę. Persikėlę neskubėkite prie jūros – sustokite prie krantinės ir, atsigręžę į už marių kylančius miesto daugiaaukščius, pabandykite įminti mįslę, kodėl šis motyvas buvo toks mėgstamas dailininkų ir fotografų. Įrodymas – parodoje „Nuostabioji žemė“ eksponuojamas akvarele paspalvintas Bruno Bielefeldo ofortas „Klaipėda“, o D. Varkalio kolekcijos parodoje rodomi net keli atvirukai su šiuo motyvu.
Dailininkas užuomarša
Pasakojama, kad šioje vietoje uostamiesčio panoramą iš natūros tapydavo Klaipėdiškių dailininku su meile vadintas tapytojas Gustavas Boese (1878–1943). Tarpukariu jis kelerius metus gyveno Klaipėdoje, kaip tikras metraštininkas nutapė daug miesto architektūros, gatvės scenų vaizdų, keliavo po visą Klaipėdos kraštą. Vieną kartą, ilgai tapęs Smiltynėje ir beskubėdamas į keltą, dailininkas visus savo tapymo reikmenis paliko krantinėje. Tikriausiai juos vėliau rado, bet anekdotas apie išsiblaškiusius menininkus pasklido tarp klaipėdiškių. Paveiksle „Mieste“ G. Boese pavaizdavo Klaipėdos senamiesčio fragmentą – manoma, kad tai namo, esančio Turgaus g. 1, vaizdas iš kiemo pusės.
Ką reiškia žodis „kurhauzas“?
Kurhauzas (vok. kurhaus) – tai poilsio namai kurorte, dažnai su koncertų ir šokių salėmis, bufetu. Smiltynėje 1901 m. buvo pastatytas dviaukštis fachverkinės architektūros kurhauzas, kurio sode veikė restoranas, o marių pusėje – lankytojų pamėgta kavinė. Tarpukariu Smiltynės pusėje kelto prieplauka buvo kaip tik prie kurhauzo. Pastate vykdavo koncertai, čia anuo metu koncertavo garsusis Kauno operos solistas Kipras Petrauskas. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo svarbus kultūros centras, į renginius kurhauze rinkdavosi daug garbių klaipėdiečių. Deja, šiuo metu istorinis pastatas apleistas.
Suvenyrai vakar ir šiandien
Aptartas B. Bielefeldo grafikos darbas galėtų būti puikus suvenyras iš pajūrio, ar ne? Bet paprasčiau viešint prie marių ar jūros draugams išsiųsti atviruką „Sveikinimai iš Nidos“ – su briedžiu kopose arba Nidos švyturiu, „Sveikinimai iš Klaipėdos“ – su uosto, Dangės, turgaus vaizdais, „Sveikinimai iš Juodkrantės“ – su Gintaro įlankos ar kurios nors puošnios medinės vilos nuotraukomis. Atvirukai su dailininkų pieštais arba fotografuotais vaizdais praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje buvo visų įperkamas suvenyras, patraukli informacijos ir reklamos priemonė. Ne mažiau populiaru buvo iš kelionės po pajūrį parsivežti vaizdais ir užrašais papuoštus porcelianinį indelį su dangteliu (kaip matote D. Varkalio kolekcijos parodoje, liko tik dangtelis), mažytę taurelę, indelį virtam kiaušiniui. Šie bufeto lentynoje dulkantys arba kasdien naudojami suvenyrai primindavo malonias kelionių ir atostogų akimirkas. Parodoje tokių paprastų, prieš beveik šimtą metų pagamintų suvenyrų yra keliolika, jiems skirta atskira vitrinos lentyna. Verta patyrinėti.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Koks XX a. pirmosios pusės dailininkas buvo palikęs savo tapymo reikmenis Smiltynės krantinėje?
• Ką reiškia žodis „kurhauzas“?
• Koks būtų jūsų suvenyras iš Klaipėdos?
• Kokį pajūriui būdingą suvenyrą norėtumėte sukurti?
PORCELIANINIS KOČĖLAS, ŠTRUDELIAI IR BISKVITAI
1. Kočėlo detalė. XX a. pradžia. Porcelianas, Vokietija. LNDM
2. Padėkliukas. XX a. I pusė. Porcelianas, Vokietija. LNDM
3. Mergaitė su šuniuku. 1910–1911. Porcelianas, biskvitas (neglazūruotas porcelianas). Meiseno porceliano manufaktūra, Vokietija. LNDM
4. Mergaitė su gėlių krepšeliu. XX a. pradžia. Biskvitas (neglazūruotas porcelianas), Vokietija. LNDM
Kas atskleidė porceliano paslaptį?
D. Varkalio kolekcijos parodoje eksponuojama daug indų, statulėlių, kitų dirbinių iš tauraus porceliano ir paprastesnio fajanso.
Porcelianas atsirado Kinijoje VI a., jo sudėties paslaptis buvo ypač saugoma. XVI a. porcelianą pradėjo gaminti Japonijoje, o XVI a. viduryje portugalų pirkliai atgabeno pirmuosius Rytų porceliano dirbinius į Europą. Nuo to laiko visõs Europos galingieji buvo tiesiog pavergti nuostabių ir beprotiškai brangių dirbinių iš tobulos medžiagos. Rytuose ji net neturėjo konkretaus pavadinimo, porcelianas vadintas „persišviečiančiu ir skambančiu“. Jei namuose turite porceliano dirbinį, patikrinkite, ar tai tiesa.
Tuo metu Europoje cheminė porceliano sudėtis vis dar buvo paslaptis. XVII a. pabaigoje Saksonijos fizikas ir matematikas Waltheris von Tschirnhausas tyrinėjo žemės gruntus ieškodamas žaliavos, kuri galėtų tapti porceliano pagrindu. Panašiu metu į Saksoniją atvykęs jaunas alchemikas Johannas Bötggeris nesėkmingai bandė sukurti stebuklingą substanciją, kuri paprastus metalus paverčia auksu.
Saksonijos valdytojas Augustas Stiprusis buvo išlaidus, pasakojama, kad jis už kinų porceliano servizą atidavė ištisą pulką karių. Jo įsakymu J. Bötggeris buvo pagarbiai, su apsauga, palydėtas į Meiseną ir perduotas W. von Tschirnhauso žinion, kad tęstų alcheminius aukso „darymo“ bandymus ir padėtų jam vykdyti porceliano sudėties tyrimus.
Nors istorija gana prieštaringa, bet žinoma, kad apie 1709 m. Dresdeno laboratorijose jau gaminami pirmieji dirbiniai iš porceliano, o 1710 m. Meiseno mieste, netoli nuo Dresdeno, įkuriama pirmoji Europoje Meiseno karališkoji porceliano manufaktūra. Tradiciškai europietiškojo porceliano pradininku laikomas J. Bötggeris. Porcelianas pradėtas gaminti ir kitose vietose: 1718 m. Austrijoje įkurta Vienos karališkoji porceliano manufaktūra, neilgai trukus Prancūzijoje įsteigta Sevro karališkoji porceliano manufaktūra. Vis dėlto Meiseno dirbiniai kelis šimtmečius išliko pavyzdžiu didesnėms ar mažesnėms Europos porceliano gamykloms.
Apie mėlynuosius ornamentus
Kinų porceliano formos ir ornamentai populiarūs ir mūsų dienomis. Vienas tokių pavyzdžių yra vadinamoji kinų mėlynoji linija (China Blau). Pirmieji mėlynus kinų porceliano ornamentus XVIII a. perėmė Meiseno meistrai, o XIX a. juos kopijavo jau visos Europos porceliano manufaktūros. Egzotiški kinų augalinio dekoro motyvai tokiuose dirbiniuose dažnai įgaudavo Europai būdingesnių paprastesnių augalų formas. Manoma, kad dabar tiesmukiškai svogūnu pavadinto ornamento prototipas buvo persiko arba granato vaisius. Iš pirmo žvilgsnio tikrai nelengva ant mūsų tyrinėjamo kočėlo įžvelgti bijūnų ir astrų žiedų motyvus, apsuptus tik iš tolo bambukų stiebus primenančių motyvų. Tai rodo, kad ornamentikoje pirminiai tikroviški vaizdai ir formos dažnai būna pakitę iš esmės.
Klaipėdiškių štrudeliai
Klaipėda formavosi kaip multikultūrinis miestas, kuriame pynėsi atvykėlių iš įvairių kraštų – jūreivių, pirklių, keliautojų – atneštos tradicijos. Žinoma, kad Klaipėdoje būta tik jai būdingų valgių. Tyrinėtojai mini, kad uostamiestyje buvo mėgstamas specifinis kavos gėrimas, gaminamas iš stiprios juodos kavos ir kiaušinio trynių, išplaktų su cukraus pudra. Populiarus Klaipėdos restoranų kulinarinio paveldo patiekalas buvo garsusis Mėmelio štrudelis su vyšniomis ir riešutais (tradiciškai štrudeliu vadinamas austriškas obuolių pyragas). Sluoksniuotai tešlai iškočioti tikrai reikėjo tokio smagaus mėlynais ornamentais dekoruoto porcelianinio kočėlo, kurio fragmentą ką tik aptarėme ir kurį sumani klaipėdiškė laikydavo indaujoje greta lėkščių, puodelių ir dubenų .
Biskvitai – valgomi ir nevalgomi
Garsūs buvo ir klaipėdietiški biskvitai, tačiau biskvitu vadinamas ne tik purus, burnoje tirpstantis kepinys, bet ir porceliano gaminys, tik neglazūruotas. Taip ir norisi pasakyti, kad tai – lyg biskvitinis pyragas be kremo. Parodoje rodomi net keli porceliano biskvito eksponatai. Vienas jų – skulptūrėlė „Mergaitė su šuniuku“, pagaminta Meisene 1910–1911 m., minint 200-ąsias porceliano manufaktūros įkūrimo metines. Skulptūrėlė pažymėta garsiuoju Meiseno ženklu – dviem sukryžiuotais žydrais kardais (ženklą galima pamatyti ant skulptūrėlės pagrindo). Meisenas garsiausių Europos porceliano manufaktūrų dešimtuko sąraše, be abejonės, yra pirmasis.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Kur ir kada buvo išrastas porcelianas?
• Kas bendro tarp biskvito ir porceliano?
• Kodėl ornamentas pavadintas mėlynaisiais svogūnais?
• Kaip vadinama speciali spinta indams laikyti?
KAVOS PERTRAUKĖLĖ
1. Puodelis ir lėkštutė iš kavos servizo, skirto jubiliejiniams Vytauto Didžiojo metams. 1930. Dekoro dail. Adomas Varnas. Porcelianas, Vokietija. LNDM
2. Puodelis su užrašu „Mėmelis, viešbutis „Prie trobelės“. XX a. I pusė. Porcelianas, Vokietija. LNDM
3. Puodelis su užrašu „Mėmelio geležinkelio stoties smuklė“. XX a. I pusė. Porcelianas, Vokietija. LNDM
4. Puodelis ir lėkštutė iš 17 dalių servizo. Apie 1900. Porcelianas, Vokietija. LNDM
5. Indas saldumynams su monograma „Herm. Blode“. XIX a. pabaiga. Nikelio sidabras, Vokietija. LNDM
6. Šakutė su monograma „Herm. Blode“. XIX a. pabaiga. Nikelio sidabras, Vokietija. LNDM
7. Lėkštė su užrašu „Viktorijos viešbutis, Mėmelis“. XX a. pradžia. Porcelianas, Vokietija. LNDM
Kavos reikalai
Istorikai ir krašto buities žinovai teigia, kad kavos pupelės Mažosios Lietuvos gyventojus pasiekė anksčiausiai, XIX a. pirmojoje pusėje. Laivai atplukdydavo žalių pupelių, jos būdavo skrudinamos vietoje. To paties amžiaus viduryje Klaipėdoje atsirado pirmųjų kavos užeigų ir cukrainių. Ilgą laiką kava buvo brangus gėrimas, kuriuo buvo mėgaujamasi sekmadieniais.
Pati populiariausia tarp krašto gyventojų buvo kafija – skrudintų ir maltų cikorijų gėrimas su pienu. Kuklesnis kafijos variantas buvo miežinė kava – vietoj cikorijos naudoti skrudinti ir sumalti miežių (kartais kviečių) grūdai. Buvo mėgstama ir miežinė salyklo kava, kurią alaus daryklos gamindavo iš prasčiausios kokybės miežinių grūdų.
Tiesa, nereikia nuvertinti ir arbatos, arba tėjos (taip ji vadinta Klaipėdos krašte). Pasakojama, kad XIX a. pradžioje Klaipėdoje arbata buvo labiau mėgstama nei kava, ją populiarino tuo metu uostamiestyje gyvenusi stipri anglų bendruomenė. Tradiciškai arbatos puodelis buvo žemesnis ir platesnis, žemas ir „pilvotas“ buvo ir arbatos plikymo indas – arbatinukas. Kavinukas visada aukštesnis ir „lieknesnis“. Paieškokite parodoje, jūsų nuomone, arbatai ir kavai gerti skirtų puodelių ir aptarkite jų formas – tai bus pirmasis jūsų žingsnis į daiktų dizaino pasaulį.
Puodelis labai svarbu
Kafijos gėrimas prie stalo suburdavo visą šeimyną. Paprastai kafijai buvo naudojami aukšti, siauroki puodeliai, žinoma, nebūtinai tokie puošnūs kaip šis D. Varkalio kolekcijos eksponatas. Tas išskirtinis puodelis pagamintas iš plono, šiek tiek persišviečiančio porceliano, jį presuojant formoje, kuri leido išgauti reljefinį paviršių. Padengtas glazūra puodelis buvo išdegtas degimo krosnyje, aukštoje, maždaug 1000 Celsijaus laipsnių temperatūroje. Nors indo sienelė labai plona, po degimo ji tapo tvirta ir kieta. Gėlių dekoras tapytas pasitelkiant specialius antglazūrinius dažus, kuriuos sutvirtino antrasis degimas.
Žinoma, prie kafijos ant stalo turėjo būti indų su saldumynais ir pyragais, galbūt panašių į šiuos balto metalo indus, kurie pažymėti Nidos dailininkų kolonijos dalyvių pamėgto garsiojo Hermanno Blodės viešbučio ženklu. Į indų viršuje buvusias stiklo lėkštes (jos neišliko) galėtume sudėti Klaipėdos krašte buvusių populiarių vaflių (vofelių), keksą, jau minėtą biskvitą, o gal net štrudelį su vyšniomis. Atkreipkite dėmesį, kad indai išradingai papuošti briedžių figūrėlėmis (juk tai tikras Kuršių nerijos simbolis), o indų kakleliai tampa tarsi šakoto medžio kamienais. Praeityje auksarankių amatininkų sukurti ir buityje naudoti kasdieniai indai buvo ne tik funkcionalūs. Jie visada buvo sumaniai puošiami kad ir kukliu, bet pritaikytu ir naudoti netrukdančiu, daiktų formas papildančiu dekoru. Juk tokius daiktus naudoti smagiau, jie puošia aplinką.
Indai su ženklais
Apvertę bet kurį puodelį ar lėkštę, ant dugno pamatysime gamintojo ženklą. Tai indų gamybos procese įspausta arba glazūros sluoksniu apsaugota informacija, leidžianti tiksliai sužinoti, kur ir kada dirbinys buvo pagamintas. Egzistuoja ištisi porceliano ženklų žinynai, pagal kuriuos šiandien orientuojasi porceliano dirbinių kolekcininkai. Tačiau tyrinėdami D. Varkalio kolekcijos eksponatus tikriausiai pastebėjote, kad daugelis lėkščių, padažinių, puodelių matomose vietose yra pažymėti viešbučių, kavinių ženklais. Iš tolo vitrinose šviečia Klaipėdoje tarpukariu garsaus Viktorijos viešbučio lėkštės. Šiame viešbutyje, kurio pastatas uostamiesčio centre stovi iki šiol, buvo rengiamos dailės parodos, nes specialios vietos parodoms tuo metu nebuvo. Tarp D. Varkalio kolekcijos eksponatų rasime puodelių, kurie, kaip skelbia užrašai, priklausė kavinei „Prie trobelės“ ir geležinkelio stotyje veikusiai smuklei. Papildomas indų ženklinimas pabrėžė įstaigos prestižą. Nereikia pamiršti ir naudos, kurią teikė toks reklamos būdas.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Kodėl Viktorijos viešbutyje buvo rengiamos parodos?
• Nupieškite, koks puodelis tinka arbatai, o koks – kavai.
• Kaip buvo vadinama populiariausia Klaipėdos krašte kava?
• Kodėl viešbučiuose, kavinėse naudojami indai buvo žymimi jų monogramomis?
• Pasižiūrėkite, kokių gamintojų ženklų yra ant jūsų namuose esančių keraminių indų.
ŠVYTURIAI RODO KELIĄ
1. Maxas Pechsteinas (1881–1955). Švyturys Nidoje. 1917. Popierius, litografija. A. Popovo rinkinys
2. Švyturys ties Nida Kuršių nerijoje. XIX a. II pusė. Medžio raižinys pagal Wilhelmo A. Wellnerio kūrinį. A. Popovo rinkinys
3. Sargyba Piliavos švyturyje. XX a. I pusė. Medžio raižinys pagal Otto Brausewetterio kūrinį. A. Popovo rinkinys
4. Eduardas Bischoffas (1890–1974). Žvejų laivai Piliavoje. 1937. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
5. Wilhelmas Thiele (1873–po 1945). Švyturys prie Klaipėdos. 1924. Popierius, litografija. A. Popovo rinkinys
Apie švyturius
Retas atvejis, kai vienoje salėje galime apžiūrėti du grafikos kūrinius, vaizduojančius tą patį objektą, ir įvertinti šių atvaizdų skirtingumą.
Prie Kuršių marių šiandien stovi penki švyturiai: Klaipėdos, Juodkrantės, Pervalkos, Nidos ir Ventės Rago. Švyturių paskirtį žinome visi – tai žvejų ir jūreivių kelio ženklai. Tamsiu paros laiku švyturiai blyksi šviesos signalais, kurie matomi iš toli. Kol švyturių dar nebuvo, ant vandens telkinių krantų buvo kūrenami dideli laužai. Švyturių likimas labai įvairus, jiems ne tiek pavojinga vandenų stichija, kiek žmonės. Pavyzdžiui, Nidos ir Klaipėdos švyturiai, nors tai prieštaravo nusistovėjusioms tarptautinėms normoms, buvo susprogdinti Antrojo pasaulinio karo metais. Jie atstatyti. Prie Pervalkos esantis švyturys nuo 1900 m. perstatytas du kartus. Anksčiau kiekvienas švyturys turėdavo prižiūrėtojus, šiandien jie veikia automatiškai.
Nidos švyturys, vienas didžiausių pajūryje, buvo pastatytas 1874 m. ant 51 m aukščio Urbo kalno. Jis yra mūrinis, net 27 m aukščio. Priimta, kad kiekvieno švyturio forma, sienų spalva, siunčiami signalai vis kitokie, todėl Nidos švyturys, kaip ir visi kiti, yra unikalus.
Švyturiai dailės kūriniuose. Palyginkime
Švyturys – ne tik praktiškas, bet ir romantiškas objektas, kuriam skiriami poezijos posmai, dainos, juos tapyti audringos jūros ar mėnesienos fone visada mėgo dailininkai. Parodoje „Nuostabioji žemė“ galima rasti ir patyrinėti 4 grafikos kūrinius ir vieną paveikslą, kuriuose vaizduojami įvairūs Mažosios (Prūsų) Lietuvos švyturiai.
Tapytojas ekspresionistas Maxas Pechsteinas, 1909 m. vasarą pirmą kartą apsilankęs Nidoje, buvo sužavėtas Kuršių nerijos kraštovaizdžio ir vietinių gyventojų savitumo. Šis garsus vokiečių dailininkas lankėsi Nidoje net šešis kartus, paskutinį kartą 1939 m., čia sukūrė daug pamario ir pajūrio peizažų, pasižyminčių ryškiomis spalvomis, apibendrintomis formomis ir įsimintinais motyvais.
Vienas iš jo kūrinių yra litografijos technika 1917 m. sukurtas grafikos darbas „Švyturys Nidoje“. Aiški centrinė šio kūrinio kompozicija: į kalną kylančios žvejų trobelės (jų stogus puošia žirgeliai arba lėkiai), abipus du apibendrinti medžių siluetai žvilgsnį kreipia į šviečiantį švyturį. Link švyturio kyla ir menka žmogaus figūrėlė. Platūs šviesos pluoštai nuo švyturio viršūnės skrodžia numanomą tamsą. M. Pechsteinas vos keliais aštriais štrichais, meistrišku tamsių ir šviesių plotų bangavimu, neišbaigtumu emocionaliai perteikia audros, judėjimo, stichijos gaivalingumo įspūdį.
Pagal W. A. Wellnerio piešinį sukurtas reprodukcinės grafikos lakštas atlieka kitokią funkciją. Lakšto dešinėje, apačioje, matome tikroviškai, su smulkiausiomis detalėmis užfiksuotą bendrą Nidos švyturio vaizdą ir jo aplinką. Pirmame plane iškyla iš arti matomo švyturio interjero fragmentas su metaliniais suktais laiptais ir švyturio „širdimi“ – šviečiančia lempa. Kūrinyje telpa ir prie stalelio sėdintis švyturio prižiūrėtojas. Tai labai informatyvus, tikslus, net vadovėliui tinkantis atvaizdas. Tiesa, dviplanė kompozicija suteikia jam truputį gyvumo.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Kiek yra švyturių Kuršių nerijoje?
• Palyginkite dviejų švyturių vaizdus, aptarkite juos savo žodžiais.
• Kokia grafikos technika sukurtas M. Pechsteino darbas „Švyturys Nidoje“?
• Ar Antrojo pasaulinio karo metais išliko Nidos ir Klaipėdos švyturiai?
KELIONĖ NIDOS LINK. KIEK GINTARO BUVO GINTARO ĮLANKOJE?
1. Gintaro žemsemė. XIX a. II pusė. Medžio raižinys, poligrafinė spauda. A. Popovo rinkinys
2. Gintaro narų flotilė ties Bruzdava. XIX a. II pusė. Medžio raižinys, poligrafinė spauda. A. Popovo rinkinys
3. Gintaro narai jūros dugne prie Bruzdavos. XIX a. II pusė. Medžio raižinys, poligrafinė spauda. A. Popovo rinkinys
4. Įmonės „Stantien & Becker“ gintaro žemsemės Kuršių mariose ties Juodkrante. XIX a. II pusė. Medžio raižinys, poligrafinė spauda. A. Popovo rinkinys
Kaip rinkti gintarą?
Kaip smagu pačiam rasti pajūryje bangų išmestą kad ir mažytį gintaro gabalėlį! Daugelis esame patyrę tokį džiaugsmą. Senovėje pajūrio gyventojai rinkdavo ant kranto išplautą gintarą, vėliau išmoko graibyti jį iš jūros graibštais ir tinklais. Kuršių marių žvejai gintarą iš marių dugno graibė dviejų valčių traukiamu tinklu su kabliais, nuo dugno pakeltas gintaras patekdavo į traukiamą tinklą. Teigiama, kad toks gintaro gavybos būdas naudotas tik Kuršių nerijoje.
Kiek gintaro buvo Gintaro įlankoje?
Ši istorija, kaip ir visada, prasidėjo netikėtai. 1855 m. vykstant marių gilinimo darbams ties Juodkrante buvo atrasta nemažai gintaro. Laivų savininkas Wilhelmas Stantienas tuo susidomėjo ir organizavo gintaro gavybą rankiniu būdu, kuris nebuvo toks pelningas, kaip tikėtasi. Tuomet W. Stantienas kartu su pirkliu Moritzu Beckeriu 1860 m. Klaipėdoje įsteigė gintaro gavybos kompaniją. Buvo įsigytos gintaro gavybai pritaikytos garinės žemsemės, klestėjimo laikais keliomis pamainomis dirbdavo apie 600 darbininkų. Gintaro kasyba, kuri vykdavo tik vasarą, turtino Juodkrantės gyvenvietę. Įmonė „Stantien & Becker“ skyrė lėšų prieplaukai statyti, naujai bažnyčiai padovanojo puikius vargonus. Po daugiau nei 20 veiklos metų gintaro gavyba pradėjo mažėti ir buvo nutraukta 1890 m. Teigiama, kad per tuos metus buvo iškasta apie 7500 kg gintaro, o teritorija, kurioje vyko tokie spartūs ir triukšmingi darbai, iki šiol vadinama Gintaro įlanka. Buvusio tikro gintaro pramonės „giganto“ vaizdą atskleidžia du į akis nekrintantys reprodukcinės grafikos lakštai.
Ką narai veikė Baltijos jūros dugne?
Užtat kitų dviejų reprodukcinės grafikos lakštų gintaro gavybos iš jūros dugno tema sunku nepastebėti. Kodėl? Viename lakšte vaizduojami jūros dugnu einantys narų kostiumus vilkintys gintaro rinkėjai, kitame – jūros pakrantėje apsistojusi visa gintaro narų flotilė ir tie patys narai su skafandrais. Tai ne išgalvoti, o tikri vaizdai.
Vėl turime prisiminti įmonę „Stantien & Becker“, kuri gintarą kasė ne tik prie Juodkrantės. Itin didelių gintaro klodų buvo aptikta Sembos pusiasalio šiaurinėje dalyje, Bruzdavos (vok. Brüsterort, dab. Mys Taran) ir Palmininkų (vok. Gut Palmincken, dab. Jantarnas) apylinkėse. 1875 m. „Stantien & Becker“ ir čia pradėjo gintaro gavybą, pirmosios požeminės kasyklos buvo įkurtos Baltijos jūros pakrantėje.
Pasakojama, kad 1868 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje W. Stantienas pamatė narus, demonstravusius modernią nardymo įrangą. Įsigijęs nardymo įrangos ir kostiumų, jis prikalbino narus atvykti į Rytų Prūsiją. Jie įmonės nusamdytus vietinius žvejus ir iš kitos marių pusės atvykusius lietuvius mokė nardyti. Narus iš valčių nuleisdavo ant dugno, ten jie kastuvais arba kabliais kasdavo gintarą. Nors naro apranga XIX a. antrojoje pusėje buvo nuolat tobulinama, ji tebebuvo labai sunki, be to, tuo metu dar nežinota, kad ilgas nardymas kenksmingas sveikatai. Antra vertus, nurinkus nuo jūros dugno didelius gabalus, toks gintaro gavybos būdas tapo nepelningas. Vis dėlto vaizdai, užfiksuoti dailininkų piešiniuose ir pasitelkus tiražuojamas grafikos technikas platinami to meto spaudoje, audrino vaizduotę ir šlovino naujausius XIX a. technikos laimėjimus ir galimybes. Teigiama, kad narai gintarą kasė ir prie Juodkrantės.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Koks gintaro gavybos būdas naudotas tik Kuršių nerijos žvejų?
• Kurioje Kuršių nerijos dalyje yra Gintaro įlanka?
• Kokios žemsemės buvo naudojamos gintarui kasti – elektrinės ar garinės?
• Kur W. Stantienas įsigijo nardymo įrangą ir narų kostiumus?
SMĖLIS – NE VANDUO?
1. Fritzas Kempe (1898–1971). Gyvenvietė kopose. Popierius, litografija. A. Popovo rinkinys
2. Lietuvių valstiečių vežimas, klimpstantis smėlyje. Medžio raižinys pagal Ewaldo Thielo
kūrinį. A. Popovo rinkinys
3. Julius Wentscheris (1842–1918). Pašto kelias Kuršių nerijoje. 1898. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
4. Nežinomas dailininkas pagal Josefo Grassio 1802 m. paveikslą. Prūsijos karalienė Luizė. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
5. Kopų tvirtinimo darbai Kuršių nerijoje. XIX a. II pusė. Medžio raižinys pagal Walterio R. Buscho paveikslą. A. Popovo rinkinys
Smėlis – ne vanduo?
Šiandieninis Kuršių nerijos kraštovaizdis yra sukultūrintas. Ankstesniu, gamtiniu, laikotarpiu susiklostė smėlio kopų kraštovaizdis, kurį formavo saulė, vėjas ir vanduo. Vėliau, kai jūros nusistovėjo, o kopos nustojo keliauti, pradėjo augti žaliasis nerijos apdaras – žolės, krūmai ir medžiai. XVI–XVII a. nerijos miškai buvo iškirsti, raguočių bandos trypė paklotą, smėlio audros naikino jo likučius, apnuoginta žemė vėl tapo pustomo smėlio dykromis. Tolesnį ardymo darbą atliko nesutramdomas vėjas. Smėlio dykynės tapo pavojingos patiems gyventojams. Teigiama, kad Kuršių nerijoje XVIII a. smėlis „paskandino“ net 14 gyvenviečių, iš kurių geriausiai žinoma Karvaičių kaimo istorija.
Įspūdingi pustomų žvejų trobelių vaizdai, seni pasakojimai apie prasmegusius kaimus audrino į Kuršių neriją atvykusių dailininkų vaizduotę. Fritzas Kempe litografijos technika atliktuose estampuose dažnai naudojo netikėtą žiūros tašką, tolino, artino, fragmentavo figūras ir objektus. Pasirinktas komponavimo būdas ir aukšta horizonto linija litografijoje „Gyvenvietė kopose“ sustiprina nuojautą, kad iš už kopų vos matomos trobelės tuoj tuoj bus prarytos smėlio stichijos.
Kopų tvirtinimo būdai
XVIII a. pabaigoje vėjo pustomas smėlis tiesiog veržėsi į Kuršių marias, pasiglemždamas vis naujas gyvenvietes. Reikėjo sulaikyti stichiją, o žmonėms suteikti galimybę ramiau gyventi. XIX a. nerijoje pamažu imta atkurti žaliuojantį kraštovaizdį.
Vieną apželdinimo būdą galima apžiūrėti reprodukcinės grafikos kūrinyje. Procesas susidėjo iš kelių etapų. Pirmiausia buvo formuojamas užtvaras išilgai kranto – apie pusšimtį metrų nuo vandens dviem eilėm į smėlį buvo kalami mediniai kuoliukai. Rudeniop, kai antroji kuoliukų eilė beveik pasidengdavo smėliu, prasidėdavo apželdinimas smėlį sulaikančiomis ir užpustymo nebijančiomis smėliamėgėmis žolėmis. Vakarinėje Kuršių nerijos pusėje (šiame grafikos darbe matome būtent jūros pakrantę) geriau augo smiltlendrės. Jų stiebai ir šaknys greit išleisdavo iki 5 m ilgio požeminius auglius, ir per kelerius metus tankus auglių tinklas sulaikydavo pustymus. Moterys grafikos darbe kaip tik ir „skandina“ smėlyje smiltlendrių kuokštus. Tyrinėtojai teigia, kad iki 1904 m. didieji Kuršių nerijos gelbėjimo darbai buvo baigti. Jie truko beveik 100 metų ir pareikalavo kasdienio žmonių darbo ir specialistų, tokių kaip Georgas Davidas Kuwertas ir kiti, sumanumo.
Vienas ratas vandenyje, kitas – smėlyje
Kalbame apie pašto karietas, arba Europos pašto kelią, kuris nuo XVII a. vidurio beveik du šimtmečius vedė per Kuršių neriją. Juliuso Wentscherio paveiksle „Pašto kelias Kuršių nerijoje“ (1898, X pav.) kelionė pašto karieta atrodo visai smagiai. Vis dėlto pašto kelio Kuršių nerijos atkarpa buvo gana sudėtinga – važiuojama buvo pajūriu, karietos vienos pusės ratai visada riedėdavo per vandenį, kitos – per smėlį. Jei kada nors ėjote pajūriu nuo Klaipėdos iki Juodkrantės ar atgal, žinote, kad vietomis smėlis prie pat vandens yra labai klampus. Istorikai primena, kad siauriausioje nerijos vietoje prie Šarkuvos (dab. Lesnojus) smėlis nuolat užpustydavo ir kelią, ir pašto stoties namelį. O dar Baltijos jūros audros... Įsivaizduokime, kaip dažnai pašto stotyse vežikams tekdavo keisti suplukusius arklius. Tarptautinę reikšmę Europos pašto kelio atkarpa per Kuršių neriją prarado 1833 m., kai buvo nutiestas kelias Tilžė–Tauragė–Sankt Peterburgas.
Parodoje „Nuostabioji žemė“ eksponuojama garsaus portreto kopija primena, kad 1807 m. pašto keliu per Kuršių neriją į Klaipėdą karieta keliavo Prūsijos karalienė Luizė. Tuo metu Klaipėda buvo nuošaliausias, Napoleono Bonaparto neužimtas Prūsijos miestas, kuris metams tapo laikinąja valstybės sostine. Visi amžininkai rašo, kad ši karalienės kelionė buvusi ilga ir varginanti – 1807 m. sausio 6 d. iš Karaliaučiaus (vok. Königsberg, dab. Kaliningradas) karieta išvykusi karalienė nakvojo Rasytės (vok. Rossitten, dab. Rybačis), Nidos ir Juodkrantės pašto stotyse, o Klaipėdą pasiekė tik po trijų dienų.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Kodėl reikėjo apželdinti Kuršių nerijos kopas?
• Kiek Kuršių nerijos gyvenviečių užpustė smėlis?
• Ar matėte smiltlendrių Kuršių nerijos pajūryje? Kam jos reikalingos?
• Iš kur Prūsijos karalienė Luizė atvyko į Klaipėdą?
• Kada Europos pašto kelio atkarpa per Kuršių neriją prarado savo tarptautinę reikšmę?
RAUDONOS BURĖS
1. Bruno Bielefeldas (1879–1973). Kurėnas prie Didžiosios kopos. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
2. Rudolfas (Rudi) Hammeris (1882–1957). Moterys kambaryje su Nidos vėtrunge. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
3. Karlas Cnaufas (1893–1944). Kurėnai marių pakrantėje. 1930. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
4. Paulas Kuhfussas (1883–1960). Burvaltės krante. 1914. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
5. Ida Wolfermann-Lindenau (1886–1945). Valtys Kuršių nerijoje. Kartonas, aliejus. A. Popovo rinkinys
Kodėl kurėnas plokščiadugnis?
Kurėnai, senosios kuršių žvejų valtys, istoriniuose šaltiniuose minimos jau nuo XII a. Kurėnas – viena iš Kuršių mariose naudojamų burvalčių rūšių, jame vienu metu galėjo tilpti 4–5 žvejai, jo ilgis siekdavo iki 10 m, plotis – iki 3 m. Kurėnais buvo keliamasi per marias, žvejojama, iš panemunės gabenamas šienas. Sakoma, kad tokio laivo statyba galėjo kainuoti tiek, kiek ir žvejo namas. Lietuvių liaudies folkloro kūriniuose kurėnai vadinami „juodais laiveliais“, nes, norint apsaugoti ąžuolinį korpusą nuo vandens, jie būdavo impregnuojami derva.
Kaip „perskaityti“ vėtrungę?
Rudi Hammerio XX a. pirmosios pusės kompozicija „Moterys kambaryje su Nidos vėtrunge“ atskleidžia daug to meto buities detalių, bet pirmiausia dėmesį patraukia didžiulė vėtrungė. Vėtrungės puošdavo kurėnų stiebus. Jų paskirtis – identifikuoti burvaltę.
XIX a. viduryje, siekiant kontroliuoti žvejybą mariose, vyresnysis žvejybos inspektorius Ernstas Wilhelmas Beerbohmas įvedė kurėnų ženklinimo sistemą – vėtrunges. Jos buvo daromos iš skardos, juodais ir baltais dažais dažomos geometriniais ornamentais, prie vėtrungės kabindavo raudonos ir baltos spalvų vėliavėles. Kiekvieno žvejų kaimo vėtrungės skyrėsi spalvų deriniais. XX a. pradžioje vėtrungės tapo itin spalvingos, kiekviena jų turėjo puošnią pavėjinę dalį, buvo dekoruotos iš medžio išpjaustytais kiauraraščiais su ornamentais ir briedžių, paukščių, namų ar kitais motyvais. Nutolus nuo griežtos ženklinimo sistemos pamažu susiformavo originali, kitur Europoje nesutinkama žvejų tradicija, šiandien – vienas senosios Kuršių nerijos simbolių.
Pagal vėtrungės apačios viduryje esantį ženklo spalvų derinį galime nustatyti, kad paveiksle nutapyta vėtrungė priklausė Kuršių nerijos gyvenvietei (žemyno kaimai buvo žymimi raudona ir balta spalva), o pagal stačiakampių išdėstymą – kad tai Nidos žvejų vėtrungė.
Raudonos burės
Susipažinę su Nidos dailininkų kolonijos dalyvių paveikslais, kuriuose vaizduojami kurėnai, atkreipkime dėmesį į vieną detalę, kurios iš karto gal ir nepastebėjome – kai kuriose kompozicijose Kuršmarių žvejų burvaltės vaizduojamos su pilkšvomis, balsvomis burėmis, tačiau ne vienas laivas paveiksluose tiesiog šviečia rausvomis, raudonomis, rusvomis burėmis. Kodėl?
Žvejų valtys nuolat būdavo po atviru dangumi, drėkdavo, todėl į burių lino audinį lengvai įsimesdavo pelėsis, kuris bures sugadindavo. Siekiant to išvengti prieš siuvant bures žvejai audinį impregnuodavo lėtai virindami karštame šarme su juodalksnio žole. Virintas audinys įgaudavo įvairių raudonos spalvos atspalvių.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Ar galima kurėną vadinti burvalte?
• Kokią kurėnų ženklinimo sistemą įvedė žvejybos inspektorius E. W. Beerbohmas?
• Kaip „perskaityti“ vėtrungę?
• Kodėl dailininkai kurėnus vaizduoja su raudonomis burėmis?
IŠ KASDIENIO ŽVEJŲ GYVENIMO
1. Nežinomas XX a. I pusės dailininkas. Seno Baltijos žvejo portretas. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
2. Erichas Kuxas (1882–1977). Žvejys Schmidtas II savo kajutėje. Popierius, guašas. A. Popovo rinkinys
3. Fritzas Kempe (1898–1971). Žvejai. 1939. Popierius, litografija. A. Popovo rinkinys
4. Alfredas Teichmannas (1903–1980). Į įlanką grįžtantys žvejai. 1956. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
5. Emi Brode (1890–1967). Žuvies rūkymas. Popierius, anglis. A. Popovo rinkinys
Žveją iš kepurės pažinsi
Tamsūs Kuršių nerijos žvejų drabužiai išsiskirdavo iš kitų Mažosios Lietuvos lietuvininkų. Žvejai dėvėdavo liemenę arba lengvą švarką, žiemą – trumpus kailinius. Mūvėdavo ilgomis vilnonėmis kojinėmis, avėdavo medines klumpes arba medpadžius su ilgais odiniais aulais. Plaukdami žvejoti užsimaudavo specialiais raišteliais rišamas storas kelnes. Žvejodami žiemą žvejai mūvėdavo šiurkščiomis kumštinėmis pirštinėmis iš naminės vilnos, ant rankų riešų užsimaudavo šildančias vilnones riešines. Galvą prisidengdavo arba mėlyna jūrininkų kepure su snapeliu, arba žvejų kepure „ziudveste“, kurią paveiksle dėvi ir senas Baltijos žvejys. „Ziudvestė“ (manoma, kad ji paplito iš Skandinavijos kraštų), vietinių vadinama „aulauke“, buvo siuvama iš aliejumi impregnuotos drobės, vėliau iš brezento, su pamušalu, su dideliu ir plačiu „snapeliu“ nugarinėje dalyje. Kodėl? Jis saugojo, kad per audrą arba lietų vanduo netekėtų ant kaklo ir nugaros. Darbinė ir išeiginė, sekmadieninė, šventinė žvejų apranga labai skyrėsi.
Žvejo darbas sunkus ir pavojingas. Todėl žvejai to paties pavadinimo F. Kempės litografijoje pavaizduoti tvirti ir pasitikintys savimi: stambios, grubokos figūros vos telpa lakšto plokštumoje, pabrėžta fizinė vyrų jėga byloja apie atšiaurią žvejų kasdienybę ir jos suformuotus žmonių charakterius.
Moterys ant jūros kranto
Nedaug poilsio turėdavo ir žvejų žmonos. Jos ne tik atlikdavo namų apyvokos darbus, bet ir priimdavo vyrų sugautą laimikį, rūšiavo žuvis, jas rūkė, vežė į Klaipėdos turgų. Kartu su vyrais moterys prižiūrėdavo, adydavo ir megzdavo tinklus. Reikėdavo ir galvijus prižiūrėti, uogauti, daržovių užsiauginti (daugiau daržovių augino Nemuno deltoje gyvenę laukininkai) ir parduoti net Karaliaučiaus turguje. Vis dėlto, sutikite, sunkiausia žvejų žmonoms buvo su nerimu laukti į žvejybą išplaukusių vyrų. Jų valtelės dažnai būdavo tokios bejėgės prieš audringos Baltijos bangas. Bent kelios kompozicijos parodoje „Nuostabioji žemė“ perteikia Kuršių nerijos moterų laukimą ir nerimą.
Žuvies rūkymas Kuršių nerijoje
Patyrinėkime nuotaikingą piešinį anglimi, kuriame iš natūros (gryname ore, plenere) nupiešta autentiška žuvų rūkymo Nidoje scena. Prie kranto stovi valtis, iš kurios ką tik iškrautas laimikis. Čia pat žvejų žmonos valo ir ruošia žuvis. Rūkoma buvo statinėje be dugno, storo audeklo gabalas virš jos reguliavo dūmų karštį. Pušų kankorėžių prakurams pririnkdavo vaikai. Piešinio autorė tapytoja Emi Brode trečiąjį ir ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį iš Hamburgo atvažiuodavo į Klaipėdos kraštą, Kuršių neriją, vasaroti ir kurti. Vėliau, prisimindama dienas, praleistas prie jūros ir marių, dailininkė rašė: „Klaipėdos kraštas – gryna gamta, netrikdoma būtis – vaizdingai iškyla atmintyje. Ar tai būtų vakaras prie marių, kai valtys su aukštomis burėmis lygiu vandens keliu išplaukia į tolumas, ar rytas, kai jos ilsisi uoste ir tik džiūstantys tinklai supasi vėjyje“ (Memeler Dampfboot, 1952 spalio 5, nr. 19).
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Kuo ypatinga žvejų kepurė „ziudvestė“?
• Ar ją sugalvojo Kuršių nerijos žvejai?
• Kas Kuršių nerijoje prižiūrėdavo, adydavo ir megzdavo žvejų tinklus?
• Kaip kitaip vadinamas piešimas iš natūros?
PO DARBŲ. KAIP ILSĖJOSI LIETUVININKAI
1. Ernstas Mollenhaueris (1892–1963). Po darbų. XX a. 3 dešimtmetis. Popierius, medžio raižinys. A. Popovo rinkinys
2. Ernstas Bischoff-Culmas (1870–1917). Jauna pora pakeliui į bažnyčią. Apie 1904. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
3. Hansas Kallmeyeris (1882–1961). Marių mergaitė. 1934. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
4. Žvejų šokis. Motyvas iš Kuršių nerijos. 1880. Medžio raižinys pagal Maxo Rentelio paveikslą. A. Popovo rinkinys
Po darbų
Nidos koloniją išgarsinęs tapytojas ekspresionistas Maxas Pechsteinas buvimo Nidoje džiaugsmą patyrė ne tik kurdamas Nidoje, bet ir pats pabuvęs žveju: „Aš susipažinau su visais vietos gyventojais, ir jie atsivėrė man. Kaip ir jie, aš gyvenau tuo pačiu ritmu – nuo žuvų gaudymo mariose ar jūroje iki jų paprasto paruošimo ir patiekimo ant stalo. Nuo pirmos iki paskutinės dienos man nerūpėjo apavas, aš vaikščiojau basas, nieko svarbaus nemąstydamas. Iki vėlyvo rudens išbuvau ten, ir palaimingas šeimininko džiaugsmas apimdavo mane, kai per ryto rasą, prieš patekant saulei, eidavau dirbti.“
Pakeliui į bažnyčią
O kaip atrodė vietinių žvejų poilsis? Gaila, kad eksponatai apie žvejų poilsį nedaug ką pasako. Iš tikrųjų poilsio žvejai nedaug ir teturėjo. Mums padės įspūdingas Ernsto Bischoffo-Culmo paveikslas „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“.
Kuršių nerijoje menininkų ir poilsiautojų žvilgsnius traukė daugybė keistų dalykų, kai kuriuos jau aptarėme. Iš didmiesčių atvykusius kūrėjus stebino nesuprantama kuršininkų kalba šnekančių žmonių archajinė aplinka ir gyvenimo būdas, grubūs žvejų tipažai, jų apranga, į smėlį smengantys nameliai su švendrėmis klotais sunkiais stogais, plokščiadugniai kurėnai, išdidžiai iškėlę vėtrungėmis papuoštus stiebus, taip pat stiprus vietos gyventojų religingumas.
Dėmesį traukė su giesmėmis į pamaldas traukiantys ir per jas giedantys vyrai ir moterys, apsivilkę iš skrynių ištrauktus pagal tradiciją tik sekmadieniui, bažnyčiai, skirtus drabužius. Šie nebuvo prabangūs, bet dėvimi kažkaip ypatingai, su rūsčiu orumu, tapdavo paslaptingais neužmatomos praeities reliktais. Kai šie paprasti, bet orūs vyrai ir moterys, eidami žvejų kaimelio gatve, užtraukdavo giesmę, klausantieji sustingdavo. „Aš atsidūriau tarp giedotojų, jų balsai apgaubė mane tarsi įaudrintos jūros bangos“, – rašė Ludwigas Passarge, apsilankęs Nidoje 1868 m.
Kodėl marių mergaitė be gintaro karolių?
Kodėl tokia daili mergaitė, gintaro krašto gyventoja, kurią tapytojas Hansas Kallmeyeris nutapė besiilsinčią, romantiškai sėdinčią ant aukšto marių kranto, ant kaklo neturi gintaro karolių? Gal užmiršo jais pasipuošti, o gal dailininkas karolių tiesiog nenutapė? O kaip manote jūs?
Galėjo būti ir taip, ir kitaip. Mergaitė paveiksle apsirengusi taip, kaip tuo metu vilkėdavo lietuvininkės: su siuvinėtais marškiniais, trumpa liemene, ant plataus dryžuoto sijono ryši prijuostę, o liemenį susijuosusi juosta. Tiesa, mergaitė neturi dar vienos, puošniausios Mažosios Lietuvos tradicinio kostiumo detalės – delmono. Krašto merginos plaukus visada pindavo į kasas, kurias susukdavo apie galvą įvairiausiais, net labai įmantriais būdais – marių mergaitės šukuosena išties graži. Žinoma, lietuvininkės puošdavosi karoliais, ir ne tik gintariniais, bet dažnai ir spalvotais stikliniais, atvežtais iš Vokietijos. Tyrinėtojai teigia, kad Prūsijos valdžios 1861 m. išleistame „Dėvėsenos potvarkyje“, kuriame buvo nurodyta, ką gali dėvėti lietuvininkai, o ko – ne, minimas net gintaro papuošalų draudimas. Ištekėjusios moterys kasdien galvą dengė skarelėmis.
Smuklėje
Kad po sunkių darbų žvejai mokėjo ir pailsėti, ir pasilinksminti, patvirtina reprodukcinės grafikos lakštas „Žvejų šokis. Motyvas iš Kuršių nerijos“, sukurtas pagal 1882 m. nutapytą Maxo Rentelio paveikslą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Aptarkite paveiksle „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“ vaizduojamų žmonių drabužius.
• Ar darbo dienomis ir šventadieniais žvejai vilkėdavo tuos pačius drabužius?
• Kas pindavo kasas, o kas galvas turėjo dengti skarelėmis?
• Kaip vadinama puošniausia Mažosios Lietuvos tradicinio kostiumo detalė?
• Kokiais muzikos instrumentais grojama kūrinyje „Žvejų šokis. Motyvas iš Kuršių nerijos“?
KŪRYBA IR POILSIS
1. Eduardas Bischoff-Culmas (1870–1917). Skaitymo valandėlė. Nida. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
2. Žibalinės lempos pagrindas. XX a. I pusė. Opalo stiklas, Vakarų Europa. LNDM
3. Julius Wentscheris (1842–1918). Iškyla valtimi. 1899. Popierius, akvarelė. A. Popovo rinkinys
4. Hansas Kallmeyer is(1882–1961). Briedžiai ryto rūke. 1934. Drobė, aliejus. A. Popovo rinkinys
5. Erichas Kuxas (1882–1977). Kuršių nerija su Terese skėčio kairėje. 1930. Kartonas, guašas. A. Popovo rinkinys
Poilsiautojai ir briedžiai kopose
XIX a. atnešė daug naujovių. Madingas tapo poilsiavimas ir sveikatos taisymas prie Baltijos jūros. Tobulėjant susisiekimui maži žvejų kaimeliai pajūryje ir pamaryje pamažu virto tikrais kurortais su tiems laikams būdingu poilsio supratimu: maudynės, pasivaikščiojimų promenados, kavinės su gražiais vaizdais į marias, jūrą, neįpareigojanti kultūrinė programa, sujungianti koncertus, parodas, iškylos valtimis, išvykos į vaizdingas apylinkes, sportas.
Beveik visus išvardytus poilsiavimo būdus randame Kuršių nerijos praeityje, o muziejuje galime į juos pažvelgti dailininkų akimis. Tik gaila, kad nėra paveikslo, kuris papasakotų apie labai populiarias naktines keliones į briedžių mišką. Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas, 1929–1931 m. vasarojęs Nidoje, briedį vadino jaučio, arklio, elnio, kupranugario ir buivolo mišiniu, minėjo labai ilgas jo kojas ir plačiai išsišakojusius ragus. Būtent tokius briedžius matome romantiškose Hanso Kallmeyerio kompozicijose. Šis Nidos dailininkų kolonijai priklausęs menininkas animalistas tarpukario Nidoje buvo vadinamas Briedžių tapytoju. Leonas Stepanauskas knygoje „Tomas Manas ir Nida“ rašo: „Iškylos į briedžių mišką jau tuomet buvo virtusios tradicija. Šiuo amatu vertėsi vietos žvejai, kurie gerai pažinojo vietoves. Juk reikėjo smalsų svečią taip vežti, kad jis išvystų tikrų briedžių kaimenę. Kartais turėdavo pasitenkinti „laukiniais“ arkliais. Tai buvo nusidirbę negausūs nerijos arkliukai, kuriuos atliekamu laiku tokie pat suvargę šeimininkai paleisdavo be priežiūros pasiganyti. Jie susirasdavo panašių į save, ir taip būriavosi kaimenės...“ (Vilnius: Amžius, 1996, p. 146–147).
Romantiški vakarai prie žibalinės lempos
Nidos menininkų kolonija, veikusi nuo XIX a. pabaigos iki 1945 m., iki mūsų dienų žadina smalsumą ir vaizduotę. Įsimintiniausi iš istorijų apie koloniją, kurios dalyviai apsistodavo Hermanno Blodės viešbutyje, yra pasakojimai apie vakarinius menininkų pokalbius ir diskusijas viešbučio verandoje. Tapytojas Ernstas Mollenhaueris, kuris buvo savininko žentas ir tarpukariu labai rūpinosi ne tik viešbučiu, bet ir dailininkų kolonija, rašė: „Spingsint mažoms žibalinėms lemputėms Blodės „menininkų verandoje“ būdavo diskutuojama apie dideles meno problemas. Nuskambėdavo daug argumentų „už“ ir „prieš“, bet nenumaldomai veržėsi į priekį laikas, davęs pradžią naujam matymui ir mąstymui.“
Pabandykime įsivaizduoti vakarus „Menininkų verandoje“ žvelgdami į eksponatą iš D. Varkalio kolekcijos. Tai –žibalinė lempa, kuri kolekciją pasiekė be svarbios viršutinės dalies – stiklinio gaubto. Liko tik lempos apatinė dalis, kartais vadinama rope – į ją pilamas žibalas, į kurį įmerkiamas medvilninis dagtis. Ropė yra iš nepermatomo arba opalo stiklo, ant paviršiaus ištapyti paprastų pievų gėlių žiedynai su koteliais. Tai yra masinės gamybos daiktas, kurį buvo galima rasti eilinių Klaipėdos krašto gyventojų namuose.
Nidoje elektra įvesta tik praėjusio amžiaus 3-ojo dešimtmečio pabaigoje. Žibalinės lempos atsidūrė sandėliukų lentynose, tačiau prisiminimai apie romantiškus Nidos vakarus, ginčus dėl tradicinio ir modernaus meno prie žibalinių spingsulių šviesos išliko ir papildo spalvingą Nidos dailininkų kolonijos istoriją.
Kodėl menininkams Nidoje užteko skurdžios žvejo trobelės?
Iš tikrųjų vargano, visų užmiršto žvejų kaimelio Nidos unikalumą XIX a. pirmieji atrado ne nerūpestingi poilsiautojai, bet rašytojai, kiek vėliau – dailininkai. Viskas čia skyrėsi nuo didelių miestų aplinkos. Nors nebuvo civilizacijos teikiamų patogumų, bet nebuvo ir jos skleidžiamo triukšmo, sumaišties, greito gyvenimo tempo. Tai buvo ideali kūrybos vieta. Menininkus įkvėpdavo natūrali gamta, laukinės kopos, tuščios pakrantės, sugrubę žvejų tipažai, rūstus vandens stichijos alsavimas. Ekspresionistas Maxas Pechsteinas, 1909 m. vasarą atvykęs į Nidą, džiaugėsi, kad pajūryje sutiko tik keturis poilsiautojus, kad čia galėjo tapyti niekieno netrukdomas.
Nežinome, kas tas vyras, Ernsto Bischoffo-Culmo paveiksle skaitantis knygą. Galbūt žvejys, o gal dailininkas, rašytojas, muzikantas ar tiesiog poilsiautojas. O kaip manote jūs?
Svarbiausia paveiksle – išskirtinė ramybė, kuria alsuoja visa aplinka: aptrupėjusios mūrinės krosnies dešinėje pusėje fragmentas, iš paprastų lentų sukaltas stalelis ir lentyna, dubuo ant stalo, keraminėmis plytelėmis klotos grindys. Matome du šviesos šaltinius. Pirmajame plane langas kairėje tarsi kreipia dėmesį į ramų daiktų gyvenimą, numanomo lango antrajame plane šviesa kuria tylos ir ramybės oazę, išryškina susikaupimą, kuris sklinda nuo knygą skaitančio žmogaus. E. Bischoffas-Culmas kompozicijoje sukūrė ne paprastą buities vaizdelį, o perteikė harmoningą būtį – ne tik menininkų, bet ir kiekvieno žmogaus svajonę.
***
Vėl pasitelkime tapytojo Maxo Pechsteino žodžius: „Po ilgų klaidžiojimų pagaliau apsistojau pas Martiną Sakuthą, milžiną su didele ir atvira širdimi, vėliau tapusį geru mano draugu. Jis apgyvendino mane mažoje ir tuščioje jam priklausiusioje žvejo trobelėje prie marių. Čia galėjau gyventi ir dirbti niekieno netrukdomas. Kūriau daugybę eskizų iš natūros, kurie man padėjo prisijaukinti galingas slenkančias kopas ir marias, pirmą kartą patyriau svaiginantį, amžiną jūros ritmą.
Aš susipažinau su visais vietos gyventojais, ir jie atsivėrė man. Kaip ir jie, aš gyvenau tuo pačiu ritmu – nuo žuvų gaudymo mariose ar jūroje iki jų paprasto paruošimo ir patiekimo ant stalo. Nuo pirmos iki paskutinės dienos man nerūpėjo apavas, aš vaikščiojau basas, nieko svarbaus nemąstydamas. Iki vėlyvo rudens išbuvau ten, ir palaimingas šeimininko džiaugsmas apimdavo mane, kai per ryto rasą, prieš patekant saulei, eidavau dirbti. (...)
Aš piešiau ir tapiau kopas, jūrą, banguojančias linijas, vilnijančias keteras, putojančias purslais, irkluojančius, su stichija kovojančius, pajūriais klampojančius, tinklus lopančius arba gelbėjimo valtimis skriejančius žvejus ir užtvindytose pakrantėse besimaudančias jų moteris, mergaites, nurimusias valtis su stačiais stiebais, debesis ir audrą. Negalėjau atskirti kūrybos, žvejo pagalbininko darbo ir su tuo susijusio džiaugsmo...“ („Max Pechstein über Nidden“, Memeler Dampfboot, Oldenburg, 20. Mai 1973, nr. 5).
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
• Kodėl geras gyvenimo sąlygas turinčius dailininkus taip žavėjo galimybė apsigyventi paprasto žvejo trobelėje?
• Išvardykite, kokius daiktus, pavaizduotus paveiksle, esate matę gyvai.
• Kaip manote, ką skaito žmogus paveiksle?
• Ką jūs skaitytumėte ramią atostogų popietę namuose?
• Ko trūksta šiai žibalinei lempai? Nupieškite trūkstamą dalį
